Pradėjusi skaityti knygą apsidžiaugiau – kaip originalų ir šviežia, regis, Lietuva turi savo Murakami. Tobulų žmonių istorijos yra novelių rinkinys, kuris man pasirodė pilnas simbolizmo, lyg labai realistiškas, tačiau itin keistas sapnas. Ilgainiui mano nuotaiką keitė nuostaba, o vėliau ir nusivylimas. Beveik kiekvienoje novelėje radau erzinančių fragmentų, nors buvo ir tokių, kurie kažką suvirpino sieloje. Genialu ir atgrasu vienu metu. Na, bent tikrai nenuobodu. 

Kaip buvau pasiilgusi jausmo, kuomet skaitant knygą viskas aplinkui išnyksta. Valdovės gambitas yra viena tokių – kinematografiška, kupina įtampos, jaudinanti. Viena ko gailėjausi ją skaitydama, kad jau mačiau serialą. Netikėtumo ar intrigos buvo kur kas mažiau. Pasirodo, serialo kūrėjai savo interpretacijų pridėjo minimaliai, o pats kūrinys parašytas beveik kaip scenarijus. Vietomis knyga pasirodė netgi blankesnė už ekranizaciją, o kitomis, atskleidė papildomus emocinius istorijos momentus. Tačiau nepriklausomai nuo to, ar ekrane ar popieriuje su ja susipažįsti, istorija puiki. 

„Jai tai patiko. Patiko įtampa, tvyranti tarp figūrų, išsidėsčiusių vertikalėse ir įstrižainėse. Per vidurį žaidimo, kai figūros jau būdavo išsibarsčiusios po visą lentą, kryžminės jas jungiančios jėgos jaudino iki virpulio.“

Karbidas yra istorija apie svajoklį, idealistą, na ir šiek tiek ekscentrišką bei svaigiųjų gėrimų nevengiantį istorijos mokytoją, kuriam kyla idėja. Draugų kontrabandininkų padedamas jis sumąsto planą, kaip Ukrainos žmonės pagaliau galėtų eurointegruotis ir patekti į Europą. Jeigu skaitydami Rimanto Kmitos Pietinia Kronikas kikenote, greičiausiai liksite sužavėti ir šios knygos. Šis kūrinys panašiai persmelktas laukinių 90-tųjų nuotaikos ir nuotykių, susijusių su kontrabanda bei pastangomis praturtėti sunkumų patiriančioje šalyje. 

Knygoje gražiai dera absurdiškas humoras ir labai liūdnas idealizmo, naivumo ir pragmatiško požiūrio susidūrimas. Karbidas leidžia užčiuopti ukrainiečių nenuilstantį siekį tapti Europos bendruomenės dalimi ir kaip tam trukdo įsišaknijusi korupcija. Labai daugiaprasmiška ir maloniai nustebinusi knyga. 

Tai neeilinis, pirmą kartą 1967 m. išleistas kūrinys, kuriame slypi įdomus kontrastas. Man tai buvo viena gražiausių kada nors skaitytų knygų, o kartu ir viena nuobodžiausių. Kalbos grožis čia tiesiog nenusakomas, reikia atsiversti ir pamatyti savo akimis. Jei šis žmogus būtų rašęs grožinę literatūrą, ji greičiausiai būtų žinoma ir garbinama visame pasaulyje. Na, o Sakalas keleivis turiniu yra daugmaž laukinio gyvūno stebėjimo žurnalas. Autorius tą daro su labai didele pagarba, detalumu, aistra ir užsidegimu. Daug dėmesio čia skiriama gamtos jausmui ir jos aprašymams. 

Šios knygos skaitymas man priminė savotišką meditaciją. Jei kas nors ją skaitytų balsu, būtų puikus fonas atsipalaidavimui. Gali būti, kad šiuo sudėtingu laikotarpiu tai padaryti buvo tiesiog neįmanoma. Tai knyga, kuriai reikia ramaus proto ir atvirumo paprastam gamtos grožiui. 

„Jūs nežinote, ką reiškia laisvė, kol nematėte sakalo keleivio, skriejančio į šiltą pavasario dangų, kad galėtų kur užsimanęs klajoti po tolimas šviesos pasaulio šalis.“