Pasiėmiau šią knygą į kelionę, kuria stengiausi pabėgti nuo tradicinio 30-mečio šventimo ir ji buvo ganėtinai į temą. Ne tik todėl, kad Stasys Šaltoka vardija tailandietiškų patiekalų pavadinimus ir dalijasi įspūdžiais apie Bankoką, kas mano galvoje taip pat buvo labai šviežia ir suprantama, bet ir dėl apmąstymų apie pačią sukaktį ir gyvenimo prasmės klausimų. Dalis Stasio man pasirodė artima – ta, kuri net kai regis gyvenime nėra jokių realių problemų, truputį verkšlena dėl nuolatinio prasmės trūkumo.

Kita vertus, likusios Stasio bėdos man buvo labiau tolimas aidas – iš tradicinių millennials problemų rato ir žiurkių lenktynių (ar aplinka pakankamai gerai apie mane galvoja, ar aš kietas, ar aš geresnis už kitus) iškritau dar gerokai prieš susilaukiant vaiko, o po to mano jausmai, mintys ir rūpesčiai pasikeitė kardinaliai. Nepaisant visų šių dalykų, skaityti man buvo įdomu, patiko tas netvarkingas rašymo stilius ir daugelyje vietų buvo juokinga (nors gal ir neturėjo?). 

Niekad nebūčiau pagalvojusi, kad į vieną knygą galima sudėti tiek daug. Kalbu ir apie laiko rėmus, ir geografiją, ir įspūdingą veikėjų skaičių. O labiausiai stebiuosi, kad vergoves temą galima nušviesti taip jautriai ir plačiai – per vienos giminės istoriją. Septynių kartų atstovų istorijos byloja apie įvykius nuo genčių karų Ganoje iki juodaodžių istorijos JAV. Auksinės šaknys nėra knyga, kurioje blogi žmonės susiduria su gerais. Man patiko, kad čia atsisakoma primityvaus skirstymo, o gyvenimas joje spalvingas kaip ir realybėje.

Beje, angliškas knygos pavadinimas Homecoming man regis yra kur kas taiklesnis. Knyga iš tiesų man pasirodė apie sugrįžimą daugybe prasmių. Istorija prasidėjusi labai skirtingais dviejų netikrų seserų likimais yra apie daugiau nei du šimtus trukusią kelionę namo, savo istorijos pažinimą, supratimą ir susitaikymą bei ryšio su protėviais pajautimą. 

Du žodžiai apie šį kūrinį – trumpai ir stipriai. Išnarplioti Oliverį išsitenka šiek tiek daugiau nei dviejuose šimtuose puslapių, kurie mane dar stipriau privertė suvokti, kodėl reikia mylėti vaikus, savus ir svetimus. Priešingu atveju, jie užaugs tokie kaip Oliveris – žmonės, kurių nelaimė nuvilnyja visuomeneje kaip akmenuko ežere sukelta banga, priversdama kentėti daug nekaltų žmonių. 

Apie šią knygą buvau girdėjusi nemažai ir lūkesčiai buvo dideli. Dažniausiai tai nėra labai parankus kontekstas knygai, taip nutiko ir šį kartą. Man labai patiko kūrinio idėja plačiąja prasme – tai ne tik istorija apie vienos moters pabėgimą nuo žiauraus vergvaldžio, bet pamąstymai apie laisvę apskritai. Taip pat rašytojo užmojis, pagalbos pietinėse JAV valstijose kenčiantiems vergams tinklą, kuris buvo vadinamas požeminiu geležinkeliu, paversti tikru geležinkeliu su traukiniais ir vagonais man pasirodė įspūdingas ir žavintis.

Kita vertus, baigus skaityti ilgai mąsčiau ko man pritrūko iki puikaus knygos įvertinimo. Galiausiai supratau – knyga labai stipri idėjiškai ir labai silpna jausmų atskleidimo plotmėje. Regis į visus įvykius žiūrima iš emocinio atstumo, atsiribojus. Aš tikiu, kad tai buvo sąmoningas rašytojo pasirinkimas, bet man, knygos vertę suvokiančiai pagal tai kaip jautriai ir giliai ji sugeba perteikti, leisti pajausti, išgyventi istoriją, Požeminis geležinkelis man pasirodė per daug šaltas, atitolęs ir monotoniškas.