Ne veltui knyga ant nugarėlės lyginama su Samuelio Becketto ir Franc Kafka kūryba. Šėtoniškas tango tikrai priminė Belaukiant Godo pjesę ar Procesą. Nuo savęs dar pridėčiau, kad buvo panašu į Tarkovskio filmą Stalkeris, kurį kažkada žiūrėjau labiau dėl išprusimo, nei dėl pasimėgavimo. Kaip neįmanoma apibūdinti Tarkovskio kino jo nemačiusiems, taip vargiai įmanoma papasakoti apie šią knygą jos neskaičiusiems. Sunku nusakyti jos žanrą ar temą – galiu tik įvardinti kokias emocijas man asmeniškai ji sukėlė – deja, tai būtų sumišimas, nuobodulys ir beprasmybės jausmas. Visai įmanoma, kad toks ir buvo autoriaus tikslas – provokuoti skaitytoją – priversti pasijusti taip, kaip kūrinio herojai gyvena visą savo gyvenimą.

Tęsiant kalbą apie kiną, įdomus faktas yra tai, kad pagal Šėtoniškas tango yra pastatytas septynių (!) valandų trukmės filmas. Tuo tarpu aš esu tikra dėl vieno dalyko – man turėtų sumokėti ir daug, kad sutikčiau jį žiūrėti.

Ši knyga tikrai yra kažkas ypatingo, sunkiai telpančio į įprastus vertinimo rėmus. Patirtis mainėsi nuo visiško susižavėjimo iki nuobodulio. Bet visvien baigus skaityti Svano pusėje ateina jausmas, kad čia buvo kažkas tokio. Kūrinio sukeltas įspūdis ir kuriam laikui praėjus dar gyvas ir kažkur šalia nuolat plevena.

Kalbant apie įspūdį, turbūt jį geriausiai apibrėžtų pagarba aplinkai ir detalėms. Svano pusėje yra knyga, kuri apie dėmesingumą aplinkai kalba ne vien turiniu, bet ir forma. Marcel Proust tiek daug dėmesio skiria kasdienybės fragmentų aprašymams, kad norom ne norom imi įsivaizduoti durų rankenas, užuolaidas, sodus, garsus, spalvas. Ir tiek laiko tekste skyrus laiko detalėms, atrodo, ir į savo aplinką imk žvelgti šiek tiek kitomis akimis. 

Kaip galima neįsimylėti knygos, kurioje žmogui gyvenimą pakeičia literatūra? Niekaip. Stouneris nuguls į mano sielą, šalia visų tų kitų gyvenimų, kuriuos nugyvenau knygų pagalba ir negaliu pamiršti. Aš neabejoju, kad šis kūrinys mane dar šiek tiek pasendino ir suteikė gyvenimo išminties.

Taip, tai viena tų knygų „kur nieko nevyksta“ siužeto prasme, bet uraganai, perversmai, ir žemės drebėjimai šėlsta žmogaus sieloje, už ramaus fasado. Knyga parašyta labai paprastai, bet yra pilna mažyčių išminties perliukų. Daugelio iš jų, deja, neužsirašiau, nes skaičiau apimta kažkokio katarsio ir net nenorėjau stabdyti savęs su tokiomis praktiškomis smulkmenomis. Gal ir gerai, bus proga skaityti antrą kartą.

Tai knyga, kurią reikia perskaityti kiekvienai motinai, auginančiai sūnų – girdėjau sakant apie Aušros pažadas. Reikia pripažinti, kad šių raginimų dėka, tikėjausi visai ne to. Įsivaizdavau labai gražią, kupiną atminties ir nostalgijos, idealizuotą istoriją. Tačiau, pasakojimas nors ir turi savito grožio, bet kelia labai prieštaringus jausmus: liūdesį, pyktį, užuojautą. Nepaisant to, gavau dar daugiau nei tikėjausi – vieną įsimintiniausių savo gyvenimo knygų, kuri sudaužė mano širdį, kaip kokia nelaiminga meilė.

Šalia to, atradau rašytojo Romain Gary neginčijamą talentą ir išskirtinumą. Kaip šis žmogus rašo! Subtilus humoras liūdniausiais gyvenimo epizodais, atvirumas, lengvumas ir įžvalgos – vienu taikliu sakiniu atskleidžiančios giliausią prasmę. Pajutau tikrą literatūros magiją – ryšį su istorija žmogaus, kurio seniai nebėra, bet kadaise vaikščiojusio mano miesto gatvėmis. Dabar, kiekvieną sykį eidama pro šalia namų įsikūrusio berniuko skulptūrą, negalėsiu atitraukti užuojautos kupino žvilgsnio.