„Jo baimė buvo didelė kaip jūra. Bet aistra beribė kaip dangus.“ Perskaičiau šias Dinos knyga eilutes ir išsigandau, kad ne čia pataikiau. Tokių pompastikos ir kažkur jau girdėtomis frazėmis perkrautų kūrinių privengiu. Bet tuomet keistokas ir laukinis Dinos personažas ėmė skleistis, kaip ir daugiau nei tik regimas kūrinio pasaulis. Po truputį susigyvenau ne tik su rašymo stiliumi, bet ir Reinsneso dvaro gyventojais. Mintis apie tai, ką reikės daryti su likusiomis trimis serijos dalimis ramiai pasitraukė į kamputį. 

Nors susižavėjimas ir smalsumas skaitant augo, man pasirodė, kad Dinos knyga visų pirma pastatyta ant seksualinės įtampos pamato ir dėl to vietomis labiau priminė erotinį romaną, nei rimtą kūrinį. Atrodo, kad aistra čia yra pagrindinė jėga, kurios vedini kūrinio personažai priima gyvenimo sprendimus. Įsivaizduoju, kad 1990 m., kuomet buvo išleista tai buvo gan neįprasta ir drąsu.

Greičiausiai esate girdėję mitą apie Achilo kulną? Na, šioje knygoje jo nėra. Achilas Madeline Miller kūrinyje yra mirtingas, tačiau geriausias savo kartos karys. Tuo tarpu jo istoriją pasakoja Patroklas, apie kurį iki šios knygos skaitymo greičiausiai būsite girdėję labai labai nedaug. Achilo giesmė – visų pirma meilės ir draugystės istorija, o žymusis Trojos karas ir kovos čia tik įvykių fonas. 

Ši knyga pirmą kartą pasirodė 2012 m., anksčiau nei žymioji Kirkė. Nepaisant abiejuose radau nemažai panašumų. Visų pirma – pasakotojo balsas suteikiamas mažiau graikų mitologijoje žinomam herojui, kuris nepasižymi nei labai ypatingomis galiomis, nei grožiu ar kitomis dievų dovanomis. Ir vėlgi, tai kūrinys ne apie laimės kūdikį, o apie personažą, kuris viską ką turi, iškovoja pats. 

Madeline Miller šioje knygoje dar kartą pavaizduoja savo talentą įsikūnyti į mitologinių personažų asmenybę ir jausmų pasaulį, atkurti nutylėtus mitologijos niuansus. 

Ši knyga, sakyčiau, turėtų būti tokia pati privaloma literatūra kaip žymioji 1984. Jei pastaroji yra komunizmo kritika, Rūstybės kekės skaudžiai kerta kapitalizmui JAV. Tačiau šis kūrinys yra įdomus ir vertingas ne tik dėl socialinės kritikos, bet ir keliamų klausimų žmogiškumo ir teisingumo temomis. 

Rūstybės kekės buvo labai skaudi, kartais beviltiška, slegianti knyga, tačiau papasakojusi kažką daugiau nei tik siužetas, ar knygoje aprašomas konkretus laikotarpis ir žmonėms nutikę įvykiai. Tai tikrų tikriausia klasika. 

Taip pat knyga man labai gražiai susisiejo su neseniai matytu filmu Nomadland. Šis, nors ir žymiai švelnesne forma, tačiau byloja apie kažką panašaus – žmones, turėjusius palikti namus, klajojančius, dirbančius trumpalaikius darbus, kurie apmokami tik tiek, kad padėtų patenkinti tik pagrindinius poreikius. Turbūt ne veltui filmas susižėrė tiek daug apdovanojimų, galbūt suvirpino žmonių širdis ir palietė kažką labai giliai amerikietiško, tačiau suprantamo visam pasauliui. Kaip ir Rūstybės kekės. 

„Žmonių sielas pripildo rūstybės kekės: jos sunksta, sirpsta ir duos gausų derlių.“

Kaip aš tikiuosi nesulaukti laikų, kai paskutinį klaidžiojantį pilkajį vilką bus galima pamatyti per vakaro žinias, kaip didžiulę sensaciją. Jei ir bus pasaulyje diena, kai ant pirštų bus galima suskaičiuoti pasaulyje likusias žuvėdras, laisvės ir nepriklausomybės simbolį, lai aš nebūsiu šių įvykių liudininkė. Migracijos pasakoja vienos moters istoriją, o įvykių fonas persmelktas melancholijos dėl žmogaus sukeltos žalos aplinkai ir gyvūnams. 

Knyga parašyta labai talentingai, asmeninė tragedija čia glaudžiai susijusi su pasaulio negandomis. Migracijos tiesiog alsuoja nerimu, kaltės jausmu, kurį, tikiu, dažnas iš mūsų jaučiame žiūrėdami į tai kas vyksta su mūsų pasauliu. Knyga, būtų tiesiog nuostabi, jei ne netikėtas paskutinis penktadalis, primenantis trilerį ir keletas labai jau standartinių sprendimų. Vis dėlto, labai palietė ir sužavėjo knygoje aprašyta kelionė – vejantis paskutinius paukščius ir bėgant nuo vidinių demonų. 

„Nykstantys paukščiai. Nykstantys gyvūnai yra bevardis liūdesys. Kaip čia bus vieniša, kai liksime tik mes vieni.“