„Manai, kada nors įmanoma regėti praeitį tokią, kokia ji iš tikrųjų buvo?“

Pradedu apžvalgą nuo citatos, o tiksliau akimirkos, kai ši knyga mane papirko, pasiglemžė ir nepaleido iki pat paskutinio puslapio. Olandų namas savo atminties subjektyvumo tyrinėjimais man priminė Kazuo Ishiguro, Julian Barnes ir viską ką taip mėgstu literatūroje. Knyga švelniai, per dviejų vaikų atsiminimų rūką nagrinėja vieną sudėtingą šeimos istoriją. Tai kūrinys pilnas spėlionių – ar tikrai buvo taip, ar teisingai supratome kas vyksta? O kartu, knyga atskleidžia ir tai, kas nutinka, kai atsiminimai užima per daug vietos dabartyje, kai tampa per ankšta, kad iš tiesų galėtų tekėti gyvenimas. 

Na ir dar, labai asmeninė pastaba. Pastaruoju metu skaičiau tiek daug literatūros apie tai, kad vaikai sutartų, tai štai Olandų namas labai gražiai ir netikėtai į šią grandinėlę įsipaišė. Pagrindiniai veikėjai čia yra brolis ir sesuo – Danis ir Meivė. Jų stiprus, tiesiog nesugriaunamas ir beveik antgamtiškas ryšys mane žavėjo visą knygą. Vienas gražesnių dalykų, apie ką esu skaičiusi gyvenime. 

Man atrodo, kad viena svarbiausių rašytojo užduočių yra priversti skaitytoją pamilti personažus ar bent pajusti jiems empatiją, o paskui kažką negero jiems padaryti, leisti kartu išgyventi jų asmeninę dramą. Deja, taip turbūt neatrodo Kim Leine, kuris tikrai nėra švelnus savo tikrų įvykių įkvėptiems ar pramanytiems savo knygos veikėjams. Turbūt didžiausia problema, kad skaitant Raudonas žmogus/ Juodas žmogus man nerūpėjo, kas jiems visiems nutiks. Atrodo nespėji įsijausti, suprasti vieno, jau šokama prie kito, paskui, žiūrėk, miršta ir tas ir tas. Ir taip, aš šiek tiek ironizuoju, bet noriu konstatuoti – šiam romanui trūksta empatijos. 

Raudonas žmogus. Juodas žmogus tikrai netrūksta šalčio, nevilties ir slogios atmosferos. Kūrinys tikrai puikiai atskleidžia absurdišką Grenlandijos kolonizacijos pradžią, krikščionybės ir pagonybės dogmų susidūrimą, misionieriškos veiklos dviveidiškumą. Taip pat įdomus istorinės asmenybės, pastoriaus Egedės personažas. Tačiau vertinant platesnį kontekstą ir kūrinio nešamas žinutes, knyga iš esmės nepapasakoja nieko, kas nebūtų puikiai aprašyta Amžinybės fjordo pranašai. Tai nebuvo mano knyga, bet galbūt tai teritorija jūsų atradimams. Lauksiu pasirodant kitų skaitytojų nuomonių!

“Kai kas nors miršta, numiršti ir tu pats. Tave perpjauna, ir mirties upė Stiksas teka kiaurai tave kaip ugnis ir ledas. Tave padalina į dvi dalis, kurių niekada negalėsi sujungti. Raudonas žmogus/ Juodas žmogus.” 

Atrodo, kad Trent Dalton atrado savą literatūros nišą ar net visiškai unikalų žanrą. Savo kūriniuose (dviejuose kol kas) jis kalba apie siaubingomis sąlygomis augančius vaikus ir tiesiog tobulai perteikia vadinamąjį maginį mąstymą. Visi mūsų tviskantys dangūs pasakoja vienišos ir apleistos mergaitės Molės istoriją. Australijos mieste Darvine, prieš pat Antrąjį pasaulinį karą gyvenanti Molė yra tame tarpiniame amžiuje tarp paauglystės ir vaiko, todėl sunki gyvenimo realybė jos gyvenime maišosi su mistiškais ir kone magiškais elementais. 

Molė arba knygoje dar kitaip vadinama duobkasėlė, anksti netenka mamos, o jos gyvenimo tikslu tampa leistis į paslaptingą kelionę ir įveikti jos giminei tekusį prakeiksmą. Taigi, Visi tviskantys dangūs gali tapti viena keisčiausių kelio knygų, kurias kada nors būsite skaitę. Tarsi Geltonų plytų kelio (ar Ozo šalies burtininko) versija suaugusiems. Tai kūrinys apie tai, kas yra tikrosios gyvenimo dovanos ir tai, ką verta su savimi nešiotis ir ko ne. Galbūt aš šį kartą skambu paslaptingai, bet tokia jau ši knyga. 

Perskaičius dar ilgai galvoje skamba šimtus kartų knygoje pakartota frazė „Kask, Mole, kask“, kuri knygoje vartojama tiesiogine ir perkeltine prasme. Nepasiduok ir eik į gylį.

„Netekti nereiškia prarasti.“  

Trumpai, stipriai ir klasiškai. Apie peles ir žmones yra glausta istorija, fragmentas iš dviejų vyrų gyvenimo. Apysakoje John Steinbeck spėja nupiešti dar vieną amerikietiškąją svajonę ir su ja kontrastuojantį skurdą realybėje. Jei Rūstybės kekės buvo labiau apie šeimą, tvirtą lyg kumštis, tai šį kartą knyga yra apie draugystę ir jos ilgesį, apie tai, kaip mums visiems reikia gražios istorijos apie ateitį, kuri padėtų ištverti kasdienybę. 

Apie peles ir žmones nukels į XX a. JAV laikinų ūkių darbuotojų, neturinčių nuosavo turto, realybę. Galima suprasti, kad kalbama apie Didžiosios depresijos metus. Tačiau, kaip ir privalo tikra klasika, apysaka kalba apie pamatines vertybes ir gana skaudų jų susidūrimą su realybe.