Na ir sutapimas – praėjusius metus užbaigiau skaitydama Hannah Kent Gerieji žmonės, o šįkart kone analogišką kūrinį – Stebuklas. Apie panašumus ir skirtumus plačiau vėliau apžvalgoje. O dabar šiek tiek apie tai, koks yra Emma Donoghue kūrinys. Na, aš pasigedau žadėto daugiasluoksniškumo, o galbūt tik man jis pasirodė neįkandamas. Man Stebuklas buvo istorija apie tai, kaip krikščioniškos dogmos gali būti panaudotos ne tik kurti ir įkvėpti, bet ir naikinti. Stipriosios knygos pusės – manipuliacijos skaitytoju maždaug iki pusės kūrinio, tarsi raginančios užimti poziciją, nors visi įmanomi variantai piešiami gana įtikinamai. Vėliau moralinių normų, įsitikinimų ir visų įmanomų ribų laužymas drauge su pagrindine veikėja. Niūri atmosfera, besikeičianti perspektyva ir šiek tiek adrenalino XIX a. Airijoje – štai kokia ši knyga. 

Pasiėmiau šią knygą į kelionę, kuria stengiausi pabėgti nuo tradicinio 30-mečio šventimo ir ji buvo ganėtinai į temą. Ne tik todėl, kad Stasys Šaltoka vardija tailandietiškų patiekalų pavadinimus ir dalijasi įspūdžiais apie Bankoką, kas mano galvoje taip pat buvo labai šviežia ir suprantama, bet ir dėl apmąstymų apie pačią sukaktį ir gyvenimo prasmės klausimų. Dalis Stasio man pasirodė artima – ta, kuri net kai regis gyvenime nėra jokių realių problemų, truputį verkšlena dėl nuolatinio prasmės trūkumo.

Kita vertus, likusios Stasio bėdos man buvo labiau tolimas aidas – iš tradicinių millennials problemų rato ir žiurkių lenktynių (ar aplinka pakankamai gerai apie mane galvoja, ar aš kietas, ar aš geresnis už kitus) iškritau dar gerokai prieš susilaukiant vaiko, o po to mano jausmai, mintys ir rūpesčiai pasikeitė kardinaliai. Nepaisant visų šių dalykų, skaityti man buvo įdomu, patiko tas netvarkingas rašymo stilius ir daugelyje vietų buvo juokinga (nors gal ir neturėjo?). 

Niekad nebūčiau pagalvojusi, kad į vieną knygą galima sudėti tiek daug. Kalbu ir apie laiko rėmus, ir geografiją, ir įspūdingą veikėjų skaičių. O labiausiai stebiuosi, kad vergoves temą galima nušviesti taip jautriai ir plačiai – per vienos giminės istoriją. Septynių kartų atstovų istorijos byloja apie įvykius nuo genčių karų Ganoje iki juodaodžių istorijos JAV. Auksinės šaknys nėra knyga, kurioje blogi žmonės susiduria su gerais. Man patiko, kad čia atsisakoma primityvaus skirstymo, o gyvenimas joje spalvingas kaip ir realybėje.

Beje, angliškas knygos pavadinimas Homecoming man regis yra kur kas taiklesnis. Knyga iš tiesų man pasirodė apie sugrįžimą daugybe prasmių. Istorija prasidėjusi labai skirtingais dviejų netikrų seserų likimais yra apie daugiau nei du šimtus trukusią kelionę namo, savo istorijos pažinimą, supratimą ir susitaikymą bei ryšio su protėviais pajautimą. 

Du žodžiai apie šį kūrinį – trumpai ir stipriai. Išnarplioti Oliverį išsitenka šiek tiek daugiau nei dviejuose šimtuose puslapių, kurie mane dar stipriau privertė suvokti, kodėl reikia mylėti vaikus, savus ir svetimus. Priešingu atveju, jie užaugs tokie kaip Oliveris – žmonės, kurių nelaimė nuvilnyja visuomeneje kaip akmenuko ežere sukelta banga, priversdama kentėti daug nekaltų žmonių.