Knygą sudaro du nedidelies apimties romanai ir aš tikrai nesistebiu sprendimu išleisti juos kartu. Abu kūriniai labai panašūs. Juos vienija nostalgiška nuotaika, nusivylimas gyvenimu (vidutinio amžiaus krizė?), kapstymasis atmintyje, ieškojimas akimirkų, arčiausiai tų kurias būtų galima pavadinti laimingomis. Tiek Povestuvinė kelionė, tiek Iš užmaršties gelmių pagrindinis herojus jaunystėje sutiko porą, į kurios gyvenimą įsiliejo ir to santykio atgarsių ieško dabartyje.

Abiejuose kūriniuose be galo daug Paryžiaus – skirtingus laikmečius skirianti riba tarsi išnyksta klaidžiojant miesto gatvėmis. Nors atminties tema, laike šokinėjantis siužetas dažnai mane žavi literatūroje, turiu pripažinti, kad iš Patrick Modiano, kaip Nobelio premijos laureato, tikėjausi šiek tiek daugiau. 

Apžvalgą norisi pradėti paprastai, kad visiems būtų aišku – knyga nuostabi. Net nekalbant apie patį turinį, jos skaitymas yra grynas malonumas. Kirkė parašyta nepaprastai gražiai, o šios antikos raštuose minimos deivės gyvenimo potvyniai ir atoslūgiai visiškai prikausto dėmesį.

Nors Kirkė ir yra deivė, titano ir nimfos dukra, jos gyvenimas ir branda yra kartu ir kiekvienos moters istorija – bandymų, klaidų ir nesėkmių kelias, kupinas nuopolių ir šlovės akimirkų. Visa tai tam, kad galiausiai ateitų gilus gyvenimo prasmės supratimas it tikrosios savo vertės pajautimas. 

Antrasis pasaulinis karas yra tiesiog neišsemiama tema. Tai, kaip jis palietė visų tuo metu gyvenusių žmonių gyvenimus galima narplioti pačiais įvairiausiais pjūviais. Po raudonu dangum yra vienas iš daugelio rašytojų bandymų papasakoti to meto istoriją – paprastas, aiškus, šiek tiek dramatiškas, tačiau niekuo per daug neišsiskiriantis.

Šįkart veiksmas rutuliojasi Italijoje, didžioji dalis siužeto plėtojama 1943-1945 m., t. y. jau antroje karo pusėje, kuomet reikalai Vokietijai ir Italijai klostosi ne pačia geriausia linkme. Istorija pasakojama jauno, dar paauglio vaikino akimis. Ši knyga yra ne tik apie pavojingą užduotį, kurios jam teko imtis, bet ir jo paties brandos istorija. Kaip žinia, tuomet jauniems vaikinams slenkstį į suaugusiųjų pasaulį teko peržengti labai greitai ir skausmingai. 

Ši knyga privertė mane permąstyti savo komplikuotą santykį su apsakymais ir trumpomis istorijomis. Šio žanro aš tikrai didžiąją dalimi privengiu. Visgi kuo toliau, tuo labiau įsitikinu – jei rašo mylimas autorius, net ir trumpi tekstai gali būti gilūs ir palikti stiprų įspūdį. Tokie man buvo Murakami apsakymai, dabar į šias gretas stoja ir Kristina Sabaliauskaitė su savo Danielius Dalba & kitos istorijos. Gal reikėtų ir kitų rašytojų trumpiems kūriniams atsiverti?

Šią knygą savo lentynoje turiu jau kurį laiką, o į šviesą ją ištraukti paskatinti žinia, kad Kristina Sabaliauskaitė jau paruošė naują saldainį savo gerbėjams – dilogiją Petro imperatorienė, kurios pirma dalis po Lietuvoj skaitytojų rankas pasklis jau šį rugpjūtį. Tad nebeliko priežasčių taupytis Danieliaus Dalba & kitos istorijos, juk tuoj bus naujo gėrio.