Skaitant pirmą knygos skyrių buvo sunku įsivaizduoti, apie ką bus visas kūrinys – juk viskas kas svarbiausia įvyksta jau pačioje knygos pradžioje. Vidutinio amžiaus vyrukas, kuriam visai tiktų lietuviškas epitetas plevėsa, yra iškeldinamas iš nuomojamo buto. Tolimesnio gyvenimo perspektyvos gana miglotos ir ne itin šviesios. Kas toliau? Vernonas Subutexas ima ir nustebina skirtingų veikėjų gausa, pasakojimui vis keičiant perspektyvą. 

Šios knygos kabliukas – pamatyti kontrastą tarp to, kaip žmonės mato patys save ir tai, kaip juos vertina kiti. Knyga tiesiog persmelkta prancūziško kandaus humoro, ironijos, negatyvumo kiekviename žingsnyje. Nepaisant to, kūrinys turi savotiško žavesio ir taikliai beda pirštu į šiuolaikines socialines problemas – socialinę nelygybę, žmonių psichologinę sveikatą, plintančią depresiją, nusivylimą, didelio miesto gyvenime pamestą laimės ir prasmės jausmą. Tamsių skaitinių gerbėjai – Vernonas jums. 

Skaityti Šugis Beinas nebuvo maloni patirtis, galbūt net kankinanti. Šiuo aspektu palyginimas su Mažas gyvenimas labai taiklus. Šios dvi turbūt yra vienos skaudžiausių skaitytų knygų. Abi apie apleistus vaikus, sunkias jų patirtis, tik aprašomi savidestrukcijos būdai skiriasi. Koks tikslas skaityti tokias knygas? Nors ir vargina, kelia nepatogius jausmus ir tikrų tikriausią sielos skausmą, visgi kažką ir duoda – realistišką patirtį, treniruoja empatiją, praplečia pasaulyje egzistuojančio skausmo ir santykių grožio pažinimo ribas. 

Kuo išskirtinis Šugis Beinas? Savo realistiškumu, nuo alkoholio priklausomo žmogaus ir jo šeimos kančios tikroviškumu. Man labai įstrigo viena knygos scena, kuomet Šugis mintyse komentuoja per TV rodomą dramą, kurioje vaizduojama nuo alkoholio priklausoma moteris – kodėl ten nerodo blogosios ir tikrosios pusės? Šugis Beinas daužo į šipulius tradicinius stereotipus, kaip populiariojoje kultūroje vaizduojamas alkoholizmas. Dievaži, čia nėra nieko gražaus ir patrauklaus. Autorius leidžia pajusti viską – skurdą, baimę, konfliktus, toksišką elgesį, bejėgystę, privartą. Aprašo negailėdamas, iliustruojamas visas situacijas su įvairiais kūno skysčiais ir panašiai. Galvoju, jei paauglystėje perskaityta knyga Heroinas veikia kaip narkotikų prevencija, ši knyga turėtų puikiai saugoti nuo priklausomybės alkoholiui. 

Norėjau ko nors gražaus advento laikotarpiui, per daug nesigilinusi į kontekstą pasirinkau šią knygą. Tiesą sakant buvo geriau nei tikėjausi. Mano sielos moterys yra labiau pačios Isabel Allende autobiografija nei pasakojimas apie kitas moteris ar įkvėpimą. Aišku yra ir apie jas – ypač mama, dukrą, ypatingą vietą rašytojos gyvenime užėmusią leidėją ir kitas. 

Labiausiai mane sužavėjęs dalykas yra pačios Isabel Allende aistra gyvenimui. Autorei šiuo metu yra beveik aštuoniasdešimt metų, tačiau nuotykių, pokyčių ir lengvumo jos gyvenime yra daugiau nei mano pačios ar daugelio artimos aplinkos žmonių. Turbūt daugelis rinkosi ar rinksis šią knygą, nes jau yra rašytojos kūrybos gerbėjai. Man buvo truputį atvirkščiai – iki šiol skaičiusi vos vieną jos knygą dabar noriu dar daugiau! 

Išsitraukiau šią knygą iš namuose dėmesio laukiančios stirtos sudominta palyginimo „šveicariškasis Stouneris“ ir galiu tik paantrinti – tikrai panašu ir lygiai taip pat sužavėjo. Turbūt turiu kažkokią silpnybę liūdnoms paprastų žmonių istorijoms, kurios nepaklūsta tipiniam drąsaus ir visus sunkumus įveikiančio herojaus šablonui. Gustavo sonata yra apie du skirtingai ir savaip nelaimingus berniukus, o vėliau ir suaugusius vyrus. Gustavą slegia sunki ir skurdi pokario realybė, bei šalta ir nutolusi mama. Jo draugą Antoną – perdėtas jausmingumas ir aukšti tėvų lūkesčiai. Įdomu stebėti, kaip draugai vienas kitą kompensuoja – vienas emocijas laiko užgniaužęs, kitas visai negali jų kontroliuoti. Knyga įdomi psichologiniu, tėvų ir vaikų santykių atžvilgiu, o taip pat ir kaip gudriai suraizgyta šeimos istorija. Man tai be galo gražus kūrinys apie tai, kaip skausmas keliauja iš kartos į kartą. Taip pat apie jo gydymo būdus draugystės ir meilės pagalba. Nepraleiskite pro akis šito perliuko.