Žmonės sako, kad ši knyga, nors ir iš sunkiasvorių kategorijos, skaitosi lengvai. Na, tai nebuvo mano atvejis. Galinėjausi su ja geras porą savaičių, tampiausi su savimi ir lygiai taip pat su savimi pykausi – ko lendi prie tų lengvų knygų, jei žinai, kad nepatiks. Turbūt vis tikiuosi, bet, deja, lengvas gyvenimas ne man. Nematomas Adės Laru gyvenimas yra istorija apie merginą, kuri gyvena amžinai. Būtų nuostabu, tačiau kaip visuomet – geri dalykai turi savo kainą. Nuo kitų panašių istorijų ši skiriasi tuo, kad Adės niekas neatsimena. Skamba gal irgi ne taip jau siaubingai, tačiau geriau pagalvojus – labai vieniša. Apie tai ir yra ši knyga, o pavadinimą galėtų skolintis iš Marques’o. Šimtmečius trunkanti vienatvė, šiek tiek istorinių nuotykių, ir net kelios meilės istorijos.
Palikti pėdsaką
Pasakojimas vysto gražią mintį – palikti pėdsaką po savęs gali žmonių, kuriems esi svarbi, arba meno pagalba. Akivaizdu, kadangi Adė negali rinktis pirmojo varianto, pasakoja apie kitus išradingus būdus tapti nors šiek tiek labiau matoma. Man atrodo, kad šiame momente slypi kažkas labai svarbaus ir esminio. Menas turi savybę tiek kūrėjus, tiek įkvėpusias idėjas paversti šiek tiek nemirtingomis. Žmonės gali lengvai pamiršti veidus ir pokalbius, tačiau tą patį padaryti su idėjomis yra kur kas sudėtingiau.
Išpildymas
Knygos idėja graži ir įdomi. Tačiau, ne itin susižavėjau išpildymu. Iš pradžių gana detalūs Adės gyvenimo nuotykiai trys šimtai metų atgal vis trumpėjo ir tapo glaustesni knygai įsibėgėjant. Antrojoje pusėje jie jau tampa tik dekoracija Adės ir ją prakeikusios dvasios susitikimams aprašyti.
Nematomas Adės Laru gyvenimas man pasirodė be reikalo ištęsta, vietomis prailgstanti, o vietomis – skubota. Na, turbūt aš šiaip esu prasta fantastikos skaitytoja. Vis ieškau logikos ten, kur tikrai nereikėtų. Visas Adės amžino gyvenimo konceptas man atrodė keistai sumanytas. Žmonės pamiršta tave išėję iš kambario? O tai jei tiesiog nusisuka ar nueina į tualetą? Žinau, kad nereikėtų kabinėtis, bet, dievaži, kaip sunku man tai.
Kodėl skaityti? Man regis, šią knygą visai galima priskirti prie gražių, įdomesnių ir nebanalių meilės istorijų, kurių dažnai ieškome. Patiks jei patiko, pavyzdžiui, Vidurnakčio biblioteka.
Kodėl neskaityti? Nesupratau, kam šią knygą reikėjo taip ištęsti. Lengvai būtų galima atsisakyti bent pusės ir niekas iš esmės nepasikeistų.
