Žmonės sako, kad ši knyga, nors ir iš sunkiasvorių kategorijos, skaitosi lengvai. Na, tai nebuvo mano atvejis. Galinėjausi su ja geras porą savaičių, tampiausi su savimi ir lygiai taip pat su savimi pykausi – ko lendi prie tų lengvų knygų, jei žinai, kad nepatiks. Turbūt vis tikiuosi, bet, deja, lengvas gyvenimas ne man. Nematomas Adės Laru gyvenimas yra istorija apie merginą, kuri gyvena amžinai. Būtų nuostabu, tačiau kaip visuomet – geri dalykai turi savo kainą. Nuo kitų panašių istorijų ši skiriasi tuo, kad Adės niekas neatsimena. Skamba gal irgi ne taip jau siaubingai, tačiau geriau pagalvojus – labai vieniša. Apie tai ir yra ši knyga, o pavadinimą galėtų skolintis iš Marques’o. Šimtmečius trunkanti vienatvė, šiek tiek istorinių nuotykių, ir net kelios meilės istorijos. 

Ne veltui šios knygos autorius yra tituluojamas įdomiausiu šiuolaikiniu estų rašytoju. Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą yra iš tiesų labai unikalus kūrinys. Laikas – XIII a. Pagrindinis veikėjas – vienas iš paskutiniųjų su savo šeima miško (kaip priešprieša pasikrikštijusiems ir apsigyvenusiems kaime) gyventojų. Visas kūrinys galima sakyti sukasi apie pagonybės susidūrimą su krikščionybe, išgyvenimą didelių pokyčių metu, ilgesiu to, kas negrįžtamai prarasta. 

Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą yra Lėmetas, o ši knyga kartu yra ir jo virsmo suaugusiuoju istorija. Visa tai – fantastiškų įvykių ir veikėjų fone – drakonas, gyvačių užkalbėjimai, labai keisti ir artimi žmonių ir gyvūnų santykiai. Kad ir kaip keistai šis derinys skambėtų, puikiai suderėjo šiame kūrinyje. Kaip ir ironiškas, šmaikštus pasakojimo tonas ir ganėtinai siaubingi įvykiai. Smagu susipažinti su tokia kokybiška ir originalia kaimynų estų kūryba! 

Beje, ši knyga priklauso Aukso Žuvų Keliautojai laiku serijai, kuri skirta Europos šiuolaikinei moderniai prozai pristatyti. Ją sudaro 9 knygos. 

Retai būna knygų, ypač tokios apimties kaip ši Haruki Murakami trilogija (bendrai sudėjus kokie 1200 puslapiai), kurias perskaičius apima liūdesys. Atrodo skaityčiau dar ir dar. Skaitant pabaigą padažnėjo pulsas ir kūnu bėgiojo šiurpuliukai, kurie dažniau būna tikrai gražios muzikos ir ją lydinčio jausmo palydovai. Man regis 1Q84: Trečia knyga paralelės su Orwellu ir Mažieji žmonės nuėjo į antrą planą. Tuo tarpu ryškioje dviejų mėnulių šviesoje nušvito meilės ir sielos dvynio paieškų tema. Nesiskundžiu – gražu. Net labai gražu.