Ne veltui knyga ant nugarėlės pavadinta „kliniškai sterilia proza“. Kaip grožinės literatūros kūrinys ji man pasirodė sausa ir labai taupiai parašyta. Tačiau, Kim Džijongė, gimusi 1982 tiesiog meistriškai perteikia socialinę problemą – kultūriškai susiklosčiusią, ilgą moterų diskriminacijos Pietų Korėjoje istoriją. Čia kalbama ne tik apie pagrindines, aiškiai apčiuopiamas problemas, tačiau ir struktūrinius niuansus ir visus įmanomus reiškinio subtilumus. Dėl šios priežasties knygai galima labai daug ką atleisti.
Knyga gali būti aktuali tiek besidomintiems šiuolaikinėmis socialinėmis problemomis, tiek ir istorinių romanų gerbėjams. Kūrinyje pasitelkiama ne tik Kim Džijongės, bet ir jos mamos, kitų giminaičių istorijos, kurios driekiasi į praeitį beveik per visą XX a.
Perskaičiusi knygą pajutau čia suguldytą kelių kartų neviltį ir nusivilimą. Taip pat iš naujo įvertinau tai, kad gyvenu visuomenėje, kurioje darbo ir šeimos derinimas tiek moterims, tiek vyrams yra kur kas labiau įmanomas.
Moterų teisės Pietų Korėjoje
Įdomus faktas, kad knygos pasirodymas Pietų Korėjoje 2016 m. sutapo su didele feminizmo ir kovos už moterų teises judėjimo banga šalyje. Kim Džijongė, gimusi 1982 galėtų pasitarnauti kaip vadovėlis visiems tiems, kam kyla klausimų „ir kuo tos moterys nepatenkintos“. Perskaičiusi šią knygą galėčiau kalbėti ir kalbėti apie problemas Pietų Korėjoje, tačiau įvardinsiu kelias svarbiausias.
Kultūriškai Pietų Korėjoje nuo pat vaikystės šeimoje labiau buvo vertinami berniukai, labiausiai dėl to, kad užaugę yra įpareigoti rūpintis tėvais. Dėl šios priežasties moterys jautė ir turbūt tebejaucia vyresnių gymininaiciu spaudimą pagimdyti vyriškos lyties kūdikį. Mergaitės, net jei mokydavosi geriau, prarasdavo pirmenybę mokytis, kadangi šalyje, kur mokslas mokamas svarbiau buvo lavinti sūnus. Ir čia tik pradžia. Vėliau problema keliasi į universitetus, diskriminaciją ieškant darbo, skirtingas sąlygas įsidarbinus ir beveik neegzistuojančią darbdavių paramą nėštumo metu ir tokias pačias sąlygas derinti darbą ir motinystę. Knygos autorė, beje, tekste teikia nuorodas į mokslinius straipsnius ir statistikos portalus. Greičiausiai tam, kad užbėgtų už akių galimai kritikai savo šalyje.
Ilgai slopinamas apmaudas
Knygoje paslėptas labai gražus simbolis. Moterų balsas, savarankiškumas, lygiateisiškumas Pietų Korėjoje buvo labai ilgai slopinamas. Galbūt todėl Kim Džijongei pasireiškia sutrikimas – ji ima kalbėti ne tik savo, bet ir kitų moterų balsais. Deje, ši vieta knygoje man pasirodė per mažai išvystyta. Kūrinyje daugiau fokusuojamasi į pagrindines veikėjos praeitį ir visą gyvenimo istoriją iki tol, kol ji atsiduria savo gyvenimo kalėjime.
Kim Džijongė, gimusi 1982 gilina supratimą apie struktūrines moterų diskriminacijos problemas, praplečia suvokimo apie skirtingas kultūras ribas. Leidžia pasidžiaugti mūsų pačių progresu, bei pastebėti, kur dar galima tobulėti.
Kodėl skaityti? Norėčiau skirti visiems, kurie mėgsta paburbėti „ko dar toms moterims trūksta, visi esam lygūs“ bet kokiu klausimu feminizmo tema. Taip pat visiems tiems, kurie mėgsta gilinti savo žinias apie kitas kultūras. Jei patiko Pačinko, patiks ir ši, žymiai glaustesnė, tačiau šiek tiek panaši.
Kodėl neskaityti? Jei tikitės literatūriško, gražaus teksto. Knyga parašyta labai glaustai ir paprastai.
