Norėjau ko nors gražaus advento laikotarpiui, per daug nesigilinusi į kontekstą pasirinkau šią knygą. Tiesą sakant buvo geriau nei tikėjausi. Mano sielos moterys yra labiau pačios Isabel Allende autobiografija nei pasakojimas apie kitas moteris ar įkvėpimą. Aišku yra ir apie jas – ypač mama, dukrą, ypatingą vietą rašytojos gyvenime užėmusią leidėją ir kitas. 

Labiausiai mane sužavėjęs dalykas yra pačios Isabel Allende aistra gyvenimui. Autorei šiuo metu yra beveik aštuoniasdešimt metų, tačiau nuotykių, pokyčių ir lengvumo jos gyvenime yra daugiau nei mano pačios ar daugelio artimos aplinkos žmonių. Turbūt daugelis rinkosi ar rinksis šią knygą, nes jau yra rašytojos kūrybos gerbėjai. Man buvo truputį atvirkščiai – iki šiol skaičiusi vos vieną jos knygą dabar noriu dar daugiau! 

Ne veltui knyga ant nugarėlės pavadinta „kliniškai sterilia proza“. Kaip grožinės literatūros kūrinys ji man pasirodė sausa ir labai taupiai parašyta. Tačiau, Kim Džijongė, gimusi 1982 tiesiog meistriškai perteikia socialinę problemą – kultūriškai susiklosčiusią, ilgą moterų diskriminacijos Pietų Korėjoje istoriją. Čia kalbama ne tik apie pagrindines, aiškiai apčiuopiamas problemas, tačiau ir struktūrinius niuansus ir visus įmanomus reiškinio subtilumus. Dėl šios priežasties knygai galima labai daug ką atleisti. 

Knyga gali būti aktuali tiek besidomintiems šiuolaikinėmis socialinėmis problemomis, tiek ir istorinių romanų gerbėjams. Kūrinyje pasitelkiama ne tik Kim Džijongės, bet ir jos mamos, kitų giminaičių istorijos, kurios driekiasi į praeitį beveik per visą XX a.

Perskaičiusi knygą pajutau čia suguldytą kelių kartų neviltį ir nusivilimą. Taip pat iš naujo įvertinau tai, kad gyvenu visuomenėje, kurioje darbo ir šeimos derinimas tiek moterims, tiek vyrams yra kur kas labiau įmanomas. 

Ne, šios knygos aš neįsimylėjau iš karto, nuo pirmų puslapių. Susižavėjimo jausmas augo palengva, su kiekvienu sakiniu be taško, išgryninta ir nugludinta mintim, balsu bei žinute. Iš pradžių atrodė, kad čia ne man, ne apie mane. Bet ar tikrai? Mergaitė, moteris kita tai kūrinys, kuriame daugybė balsų susiburia tam, kad pasakotų istorijas, kurios dažniausiai lieka nutylėtos. Kaip sako autorė, neseniai lietuvių kalba pasirodžiusiame interviu: “sukūriau dvylika protagonistų, per kuriuos siekiau praplėsti juodųjų bričių naratyvą”. 

Man visuomet patinka pasakojimas 360 laipsnių kampu, kaip dabar sugalvojau jį pavadinti. Tai galimybė giliai pažinti kūrinio personažus ne tik tokius, kokie jie atrodo sau, bet ir kitiems. Mergaitė, moteris, kita pagrindiniai veikėjai kalba be galo nuoširdžiu, atviru vidiniu balsu. Paskui juos matome kitų akimis – mamų, dukrų, draugių ar net senelių. Visa tai sukuria tokią plačią perspektyvą, kuris veda link suvokimo, kaip dažnai skausmingai kontrastuoja išorė ir vidus. Kaip dažnai kito žmogaus gyvenimą tematome kaip ledkalnio viršūnę ir esam linkę smerkti, nuvertinti, nesuprasti. Tai vienas tų kūrinių, po kurių ne tik jautiesi prisilietęs prie talentingo pasakotojo darbo ir teksto grožio, bet ir lieki su daugybe minčių ir jausmų. O taip pat ir dar stipresniu suvokimu, kad visi mes esame panašūs ir susiję daug labiau, nei mums kasdieną atrodo. 

Neseniai išgirdau apie tokį žanrą kaip elevated sci-fi. Tai reiškia mokslinę fantastiką kine ir literatūroje, kuomet kūrinys savo prasmėmis tarsi pakyla nuo paprasto nuotykinio pasakojimo ir turi potencialo pakurstyti diskusijas apie tam tikras tendencijas ir tai, kas su mumis gali nutikti ateityje.

Šia ilga įžanga norėjau pasakyti, kad Galybė mano manymu yra viena tokių knygų. Nors joje pasakojama apie išgalvotus įvykius, tai knyga kelianti labai daug minčių apie tai, kuo gyvename šiandien. Galybė taip pat priverčia į vyrų ir moterų santykį pažiūrėti per galios prizmę, nors civilizuotame pasaulyje toks mąstymas lyg ir neaktualus. Bet ar tikrai?