Perskaičiau šią knygą ir supratau du dalykus. Pirmas, kaip smarkiai pasikeitė pasaulis vos per daugiau nei 50 metų. 1958 m., kada buvo išleista Antano Škėmos Balta drobulė, ji buvo sutikta labai prieštaringai. Skaitytojai buvo šokiruoti atvirumu, meilės scenomis (net negaliu todėl vadinti sekso scenomis), autoriaus požiūriu, rašymo stiliumi ir dar daug kuo, ką šiandien sunku suvokti kaip provokuoti galintį tekstą. Antras dalykas – kaip smarkiai pasikeičiau aš pati. Iš naujo skaityti privalomąją mokyklos literatūra, tai nuolatinis lyginimas ir patikrinimas, ko tave išmokė gyvenimas.
Pasąmonės srautas
Skaitydama Mathias Enard Kompasą, galvojau apie Antano Škėmos kūrinį. Iš karto žinojau, kad ši draugės dovana ilgiau lentynoje nedulkes ir skaitysiu ją sekančią. Džiaugiuosi paairinkimu, buvo įdomu palyginti, prisiminti ir įvertinti iš naujo. Mąsčiau, kad vietomis panašu, tačiau Balta Drobulė pasąmonės srautas kitoks, labiau artimas, labiau suprantamas. Taip, žinoma, dėl kultūriškai ir istoriškai artimesnių temų ir suprantamesnių nuorodų.
Balta drobulė – padriki minčių fragmentai, tai labiau artėjančios beprotybės ženklų aptemdyti, tai mažiau. Iš nuotrupų dėliojasi išsamus Antano Garšvos veikėjo portretas: svarbiausi vaikystės patyrimai, branda, pirmos ir paskesnės meilės, galiausiai sunkus kūrybos kelias ir pasitraukimas į JAV.
Pagrindinis pastebėjimas palyginti su mokyklos laikais – kiek kartų lengviau tapo skaityti šią knygą. Kas kadaise atrodė kaip metų iššūkis, dabar yra gan lengvas skaitinys. Balta drobulė leidžia įvertinti kaip pasikeitė visas literatūros pasaulis. Laike šokinėjanti ir į gausybę fragmentų suskaldyta fabula tapo norma, kaip ir nebe naujiena painus rašymo stilius, beprasmybės, savižudybių, prievartos temos.
Kūrėjo drama ir tuštumos jausmas
Kalbant apie Balta drobulė pagrindines temas, sunku tikėtis, kad 11-toj ar 12-toj klasėj jos bus artimos. Atsimenu, kad kūrinys tuomet labai įstrigo dėl formos, bet emocine prasme, regis, per daug nepalietė. Dabar gi, santykių, rastų ar prarastų meilių tema buvo kur kas artimesnė. Kaip ir saviraiškos, kūrybos poreikio ir monotoniško darbo supriešinimas. Taip pat, kaip ir kartais prasiverianti tuštumos bedugnė, atskirumo jausmas.
Balta drobulė taip pat, sakyčiau, yra paminklas skaudžiam literatūros pasaulio laikotarpiui – sovietinei cenzūrai. Net kelių veikėjų ir paties Garšvos pagalba atskleidžiama tragiška realybė. Tuometiniui kūrėjui buvo du keliai ir abu netikę. Pirmasis – prisitaikyti, išversti kailį, atsisakyti dalies savęs ir savo kūrybos esmės. Kitas gi – likti ištikimam sau, bet nereikalingam, atskirtam, apleistam. Bravo Antanui Škėmai, kad tai įamžino, o taip pat pat savo originalia kūrinio forma aplenkė laiką.
Kodėl skaityti? Jei pabėgot iš lietuvių pamokos – turit rimtą literatūrinę spragą, kurią tiesiog būtina užtaisyti. Jei skaitėte mokykloje, galiu užtikrinti, kad antras skaitymas po 10 metų ir vėliau yra labai įdomi patirtis. Toks lakmuso popierėlis, kaip pasikeitė literatūra ir gyvenimas.
Kodėl neskaityti? Nes šių dienų kūrybos kontekste tai jau nėra taip įspūdinga kaip buvo prieš 20 ar 50 metų.
Kaip įdomu. Man kaip tik mokykoje Balta drobulė labai sukrėtė, buvo labai artima, labai įsijaučiau į tą knygą ir buvau ją išnarsčius iki nežinau. Šiaip manau ta nuotaika atitiko tuo metų mūsų klasėje vyravusias visokias egzistencialistines paauglystės nuotaikas, tai buvo kultinė knyga mums. Būtų smalsu perskaityt ir dabar, žinoma, tik kad dažniausiai neskaitau knygų antrą kartą, o dar ir bijau nusivilti tomis, kurios labai patiko. tegul gal ir lieka sau prie kultinių ir iki skutų suskaitytų.
Gal ir gera taktika negadinti atsiminimų, vistiek įspūdis būtų tikrai kitoks 🙂 O aš turbūt mokykloj per šviesiai į ateitį žiūrėjau šiai knygai. :))