Niekad nebūčiau pagalvojusi, kad į vieną knygą galima sudėti tiek daug. Kalbu ir apie laiko rėmus, ir geografiją, ir įspūdingą veikėjų skaičių. O labiausiai stebiuosi, kad vergoves temą galima nušviesti taip jautriai ir plačiai – per vienos giminės istoriją. Septynių kartų atstovų istorijos byloja apie įvykius nuo genčių karų Ganoje iki juodaodžių istorijos JAV. Auksinės šaknys nėra knyga, kurioje blogi žmonės susiduria su gerais. Man patiko, kad čia atsisakoma primityvaus skirstymo, o gyvenimas joje spalvingas kaip ir realybėje.
Beje, angliškas knygos pavadinimas Homecoming man regis yra kur kas taiklesnis. Knyga iš tiesų man pasirodė apie sugrįžimą daugybe prasmių. Istorija prasidėjusi labai skirtingais dviejų netikrų seserų likimais yra apie daugiau nei du šimtus trukusią kelionę namo, savo istorijos pažinimą, supratimą ir susitaikymą bei ryšio su protėviais pajautimą.
Vergovės tema
Labai įdomu, kad neseniai perskaičiau kitą populiarią ir galima sakyti tą pačią temą nagrinėjančią knygą Požeminis geležinkelis. Tai pastaroji lyginant su Auksinėmis šaknimis lyg krislelis jūroje – kalba apie sąlyginai labai trumpą istorijos etapą. Auksinės šaknys apie pagalbos bėgantiems vergams tinklą užsimena tik prabėgomis, tad jei kas esate suinteresuoti vergovės tema, šios dvi knygos gana gerai papildo viena kitą. Tiesa, Auksinės šaknys man patiko labiau – dėl platesnio požiūrio ir emocionalesnio, gilesnio rašymo stiliaus.
Į vieną kūrinį autorei pavyko sutalpinti tiek daug temų, tokių kaip Ganos genčių tarpusavio kovų istorija, prekybos santykių su britais užuomazgos, kavos pupelių paplitimas, vergų situacija pietinėse ir šiaurinėse JAV valstijose, pilietinis karas, kalinių darbas anglies kasyklose, sunkumai su kuriais susidūrė laisvę atgavę žmonės, diskriminacija įvairiais lygmenimis, mišrių šeimų problemos, skurdas, narkotikai. Taip šioje knygoje rasite beveik viską, kas šauna į galvą bandant suvokti vergovės Afrikos ir Amerikos žemynuose istoriją. Ir nors kai kas šakėmis ant vandens, kai kurios temos atskleistos netikėtai giliai, turint omenyje sąlyginai nedidelę, virš 300 puslapių knygos apimtį.
Tėvų ir vaikų santykiai
Tėvų ir vaikų santykių tema man labai netikėtai gražiai atsiskleidė knygoje. Kiekvienas Auksinės šaknys skyrius skirtas vis kitam žmogui, tos pačios giminės nariui. Ir jei skyriuje prieš tai matome perspektyvą iš motinos ar tėvo pusės, jau kitame viskas atsiskleidžia vaiko akimis. Ir taip gilyn ir gilyn, kol atsiveria labai kompleksiškas paveikslas – kaip tėvų ir vaikų, senelių ir anūkų ryšys tai trūkinėja tai stiprėja, koks stiprus santykio su mama ar tėčiu vaidmuo žmogaus ir net visos giminės istorijoje.
Tiesa, prieš skaitant reikėtų nusiteikti, kad veikėjų bus daug. Ir jie nemėgstate knygų, kurių pradžioje pateiktas sudėtingas giminės medis, geriau net nepradėkite. Galbūt kai kuriuose kūriniuose jis pateiktas labiau šiaip sau, tai skaitant Auksinės šaknys prie jo tenka grįžti po kiekvieno skyriaus ir vis tiek knygos gale jau sunku prisiminti pirmuosius veikėjus.
Autentiškos detalės
Sunku patikėti, kad tai pirmasis rašytojos Yaa Gyasi kūrinys. Kiek teko skaityti, Auksinės šaknys turi autobiografinių bruožų. Parašyti šią knygą neabejotinai reikėjo labai gerai išmanyti Ganos, šalies iš kur yra kilusi autorė istoriją. Knyga tiesiog persunkta mitų, apeigų, autentiškų genčių buities, karo ir kultūros detalių. Auksinės šaknys neabejotinai suteikia istorinių žinių ne tik apie vergiją JAV bet ir apie mažiau nagrinėtas jos ištakas Afrikoje. Visgi svarbu pabrėžti, kad ši knyga visų pirma yra ne apie istorines žinias, bet apie gilų emocinį problemos suvokimą, gėrio ir blogio kovą kiekviename žmoguje, o labiausiai apie nuojautas ir sunkiai paaiškinamą ryšį su protėviais.
„… iš blogio gimsta blogis. Jis auga. Jis kinta, tad kartais nematai, kad blogis pasaulyje prasidėjo kaip blogis tavo namuose.
…
Kai kas nors elgiasi blogai – nesvarbu, tu ar aš, motina ar tėvas, Aukso pakrantės žmogus ar baltasis žmogus, – tai lyg žvejas mestų tinklą į vandenį. Jis pasilieka tik vieną ar dvi žuvis, kurių jam reikia, kad pramistų, o likusias paleidžia į vandenį manydamas, kad jų gyvenimas bus koks buvęs. Niekas niekada nepamiršta, kad kadaise buvo belaisvis, net jei dabar yra laisvas.“
Kodėl skaityti? Skaitykite, jei norite iš naujo suvokti ir įvertinti tai ką jau žinote apie vergijos istoriją. Patiks, jei ieškote jausmingesnio priėjimo prie šios temos. Taip pat rinkitės, jei mėgstate šeimų istorijas, narplioti tėvų ir vaikų santykius. Skaitykite, jei norite pažinti ir daugiau sužinoti apie Afriką ir Ganą, išgyventi ne norą užsimerkti prieš baisius vaizdus, o atverti akis grožiui ir jautrumui net skaidžiausiomis akimirkomis.
Kodėl neskaityti? Nes knygos pradžioje jau nebeatsimeni pirmųjų veikėjų, kas priklausė kokiai genčiai ir panašiai. Kad ir kokie puikūs, gyvybingi ir skirtingi būtų portretai, jų gal tiesiog per daug vienai knygai.
