Atrodo, kad Trent Dalton atrado savą literatūros nišą ar net visiškai unikalų žanrą. Savo kūriniuose (dviejuose kol kas) jis kalba apie siaubingomis sąlygomis augančius vaikus ir tiesiog tobulai perteikia vadinamąjį maginį mąstymą. Visi mūsų tviskantys dangūs pasakoja vienišos ir apleistos mergaitės Molės istoriją. Australijos mieste Darvine, prieš pat Antrąjį pasaulinį karą gyvenanti Molė yra tame tarpiniame amžiuje tarp paauglystės ir vaiko, todėl sunki gyvenimo realybė jos gyvenime maišosi su mistiškais ir kone magiškais elementais.
Molė arba knygoje dar kitaip vadinama duobkasėlė, anksti netenka mamos, o jos gyvenimo tikslu tampa leistis į paslaptingą kelionę ir įveikti jos giminei tekusį prakeiksmą. Taigi, Visi tviskantys dangūs gali tapti viena keisčiausių kelio knygų, kurias kada nors būsite skaitę. Tarsi Geltonų plytų kelio (ar Ozo šalies burtininko) versija suaugusiems. Tai kūrinys apie tai, kas yra tikrosios gyvenimo dovanos ir tai, ką verta su savimi nešiotis ir ko ne. Galbūt aš šį kartą skambu paslaptingai, bet tokia jau ši knyga.
Perskaičius dar ilgai galvoje skamba šimtus kartų knygoje pakartota frazė „Kask, Mole, kask“, kuri knygoje vartojama tiesiogine ir perkeltine prasme. Nepasiduok ir eik į gylį.
„Netekti nereiškia prarasti.“
Istorijų pasakotojas
Skaitydama Visi mūsų tviskantys dangūs pagalvojau, kad Trent Dalton yra tikrų tikriausias istorijų pasakotojas. Knygoje jų yra gausybė – istorijas čia pasakoja ne tik pagrindiniai veikėjai, bet ir jų pasakojamų istorijų herojai. Kaip turbūt galima numanyti iš pravardės duobkasėlė, pagrindinė knygos veikėja Molė darbuojasi kapinėse ir čia skaito antkapių epigrafus. Iš tiesų daugelį istorijų ir siužeto linijų susieja ši tikrai ne pati tradiciškiausia vieta – kapinės.
Viena šmaikščiausių knygos vietų yra tai, ką žmonės parenka, ar pasirenka matyti kaip savo gyvenimo apibendrinimą. Manyčiau čia slypi ir viena svarbiausių knygos žinučių, nugyventi gyvenimą taip, kad ne tik būtų ką užrašyti ant antkapio, bet kad tai būtų teisinga ir prasminga.
Dangaus dovanos
Knyga struktūruojama į keturias dalis, kurių kiekviena skirta vis kitai dangaus dovanai. O jos, patikėkite, yra pačios netikėčiausios. Dangus šioje knygoje yra kitas nepaprastai svarbus elementas – Molės pašnekovas, vedlys ir visų geriausių dovanų siuntėjas. Knygoje, manyčiau, nemažai simbolizmo ir užuominų apie tai, kaip reaguojame į mums netikėtus įvykius. Kartais ne taip lengva suprasti, kas yra dovanos, o kas kliūtys ar pavojai.
Kaip ir Berniukas nuryja visatą šiame kūrinyje nemažai misticizmo, tačiau, manyčiau, kad jis čia naudojamas kaip vaikų psichologinio gynybos mechanizmo išraiška. Visi mūsų tviskantys dangūs taip pat pateikia daug įtampos, nuotykių, netikėtų siužeto posūkių – labiau tradiciniam veiksmo filmui pritinkančių elementų. Tokiu būdu Trent Dalton savitu būdu suderina išskirtinumą ir populiariosios kultūros elementus. Taip gauname prasmingą knygą, nuo kurios sunku atsitraukti.
Kodėl skaityti? Tai ganėtinai žiauri, o kartu ir graži, šiek tiek paika ir juokinga knyga apie gerumą. Visi mūsų tviskantys dangūs leis šiek tiek susipažinti su aukso karštligės ir prekybos opijumi pasėkmėmis Australijoje. Taip pat tai kūrinys visiems, kurie nenori pamiršti, kaip magiškai pasaulį mato vaikai. O mato jie, kaip dažnai suaugusiųjų širdis lėtai virsta akmeniu. Trent Dalton pasakoja apie norą tam pasipriešinti.
Kodėl neskaityti? Nes vietomis knyga ištęsta ir tiesiog perpildyta keistokomis, o vietomis ir gana žiauriomis situacijomis.
Labai gerai parašei! Kaip visada! Ačiū!
Jūsų nuolankioji fanė 🙂