Atrodo, kad Trent Dalton atrado savą literatūros nišą ar net visiškai unikalų žanrą. Savo kūriniuose (dviejuose kol kas) jis kalba apie siaubingomis sąlygomis augančius vaikus ir tiesiog tobulai perteikia vadinamąjį maginį mąstymą. Visi mūsų tviskantys dangūs pasakoja vienišos ir apleistos mergaitės Molės istoriją. Australijos mieste Darvine, prieš pat Antrąjį pasaulinį karą gyvenanti Molė yra tame tarpiniame amžiuje tarp paauglystės ir vaiko, todėl sunki gyvenimo realybė jos gyvenime maišosi su mistiškais ir kone magiškais elementais. 

Molė arba knygoje dar kitaip vadinama duobkasėlė, anksti netenka mamos, o jos gyvenimo tikslu tampa leistis į paslaptingą kelionę ir įveikti jos giminei tekusį prakeiksmą. Taigi, Visi tviskantys dangūs gali tapti viena keisčiausių kelio knygų, kurias kada nors būsite skaitę. Tarsi Geltonų plytų kelio (ar Ozo šalies burtininko) versija suaugusiems. Tai kūrinys apie tai, kas yra tikrosios gyvenimo dovanos ir tai, ką verta su savimi nešiotis ir ko ne. Galbūt aš šį kartą skambu paslaptingai, bet tokia jau ši knyga. 

Perskaičius dar ilgai galvoje skamba šimtus kartų knygoje pakartota frazė „Kask, Mole, kask“, kuri knygoje vartojama tiesiogine ir perkeltine prasme. Nepasiduok ir eik į gylį.

„Netekti nereiškia prarasti.“  

Trumpai, stipriai ir klasiškai. Apie peles ir žmones yra glausta istorija, fragmentas iš dviejų vyrų gyvenimo. Apysakoje John Steinbeck spėja nupiešti dar vieną amerikietiškąją svajonę ir su ja kontrastuojantį skurdą realybėje. Jei Rūstybės kekės buvo labiau apie šeimą, tvirtą lyg kumštis, tai šį kartą knyga yra apie draugystę ir jos ilgesį, apie tai, kaip mums visiems reikia gražios istorijos apie ateitį, kuri padėtų ištverti kasdienybę. 

Apie peles ir žmones nukels į XX a. JAV laikinų ūkių darbuotojų, neturinčių nuosavo turto, realybę. Galima suprasti, kad kalbama apie Didžiosios depresijos metus. Tačiau, kaip ir privalo tikra klasika, apysaka kalba apie pamatines vertybes ir gana skaudų jų susidūrimą su realybe. 

Ši knyga neabejotinai yra apie baisiausius kada nors grožinėje literatūroje sutiktus žmones ir jų poelgius – smurtą, fizinę ir emocinę prievartą, manipuliacijas, žiaurumą. O taip pat, apie iki skausmo gražią draugystę, kilnumą, gerumą, nuoširdų rūpestį kitu. Mažas gyvenimas talpina sunkiai suvokiamą kontrastą. Atrodo, visas žmogiškumo spektras, kuris nugulė ne tik į šios knygos puslapius, bet ir vieno iš personažų gyvenimą.

Kalbėti apie psichologines ir fizines traumas taip kaip šioje knygoje yra neįprasta. Mes esame pratę, kad autorius mums leidžia naujausti, kas blogo nutiko, bet niekuomet atvirai nesuguldo to į puslapius. Bent man, niekuomet iki šiol neteko taip skausmingai ir tikroviškai pasinerti į traumuojančius įvykius patiriančio žmogaus vidinį pasaulį. 

Man šiek tiek pikta, kad Mažas gyvenimas autorė sulaukė kritikos dėl detaliai aprašytų žiaurumų. Kodėl niekas neburnoja ant šlykščių detektyvų autorių? Juk būtent tokiose knygose smurtas dažnai beprasmis, skirtas skaitytojų pramogai. O Mažas gyvenimas aprašyta pagrindinio veikėjo Džudo kančia – anaiptol. Ši knyga kuria naujas skaitytojo empatijos ribas, skatina pastebėti tuos, kam reikia pagalbos, atpažinti jų siunčiamus signalus. O svarbiausia, bent mano atveju, kviečia užduoti klausimą – koks draugas aš esu? Ar išgelbėčiau, prireikus, savo artimą? 

„Su tavimi siaubingai elgėsi. Tu viską ištvėrei. Tu likai savimi.“