Nors Moters šviesa yra pirmoji mano skaityta Romain Gary knyga, įsivaizdavau, kad šio rašytojo stilių žinau. Dar 2014 metais, kuomet buvo minimas Romain Gary šimtmetis, dalyvavau renginyje, kur buvo skaitomos ištraukos iš romano Aušros pažadas. Tuomet buvau sužavėta jo pasakojimo lengvumo, šmaikštumo, o kartu ir prasmės.

Dabar pasiėmiau į rankas Moters šviesa ir radau tai ko tikėjausi ir dar daugiau – linksmą, ironijos ir absurdo humoro persmelktą tekstą, tačiau kartu labai jautrų ir vietomis labai giliai paliečiantį kūrinį. Atrodo Romanas Gary yra rašytojas, kuris naudoja humorą kaip įrankį, leidžiantį kalbėti apie labai skaudžius dalykus. 

Nebe pirmą kartą man norisi perskaitytą kūrinį palyginti su filmu, o ne kita knyga. Šviesos amžius man visai netikėtai sukėlė asociacijas su A star is born. Kas panašaus? Abiejų kūrinių centre jauna, save dar tik atrandanti kūrėja, kuriai padeda vyresnis, savo karjeros viršūnę jau praeityje palikęs vyras. Tuomet, žinoma, viską dar labiau komplikuoja tarp jų įsižiebusi meilė ir aistra. Taigi, Šviesos amžius yra apie tai, koks virsmas vyksta žmoguje jam atrandant savo talentus, apie sudėtingus santykius. Taip pat apie tai, kaip kartais poroje sunku priimti tai, kad vienam sekasi labiau, o kito žvaigždė jau gęsta. 

Antrasis pasaulinis karas yra tiesiog neišsemiama tema. Tai, kaip jis palietė visų tuo metu gyvenusių žmonių gyvenimus galima narplioti pačiais įvairiausiais pjūviais. Po raudonu dangum yra vienas iš daugelio rašytojų bandymų papasakoti to meto istoriją – paprastas, aiškus, šiek tiek dramatiškas, tačiau niekuo per daug neišsiskiriantis.

Šįkart veiksmas rutuliojasi Italijoje, didžioji dalis siužeto plėtojama 1943-1945 m., t. y. jau antroje karo pusėje, kuomet reikalai Vokietijai ir Italijai klostosi ne pačia geriausia linkme. Istorija pasakojama jauno, dar paauglio vaikino akimis. Ši knyga yra ne tik apie pavojingą užduotį, kurios jam teko imtis, bet ir jo paties brandos istorija. Kaip žinia, tuomet jauniems vaikinams slenkstį į suaugusiųjų pasaulį teko peržengti labai greitai ir skausmingai. 

Retai būna knygų, ypač tokios apimties kaip ši Haruki Murakami trilogija (bendrai sudėjus kokie 1200 puslapiai), kurias perskaičius apima liūdesys. Atrodo skaityčiau dar ir dar. Skaitant pabaigą padažnėjo pulsas ir kūnu bėgiojo šiurpuliukai, kurie dažniau būna tikrai gražios muzikos ir ją lydinčio jausmo palydovai. Man regis 1Q84: Trečia knyga paralelės su Orwellu ir Mažieji žmonės nuėjo į antrą planą. Tuo tarpu ryškioje dviejų mėnulių šviesoje nušvito meilės ir sielos dvynio paieškų tema. Nesiskundžiu – gražu. Net labai gražu.