Antroje trilogijos dalyje regis visko daugiau: sustiprėja romantiška siužeto linija, kyla įtampa, atsiranda trilerio elementų, kaip ir žymiai daugiau detalių iš fantastikos srities. 1Q84: Antra knyga sunku vertinti atskirai nuo kitų. Atrodo čia ėmė rištis tiek daug mazgų, bet autorius, regis, neišsiteko puslapių skaičiuje bent kelis iš jų išnarplioti šioje dalyje. Turiu pripažinti, kad perskaičius antrą, neskaityti trečiosios iškart tiesiog neįmanoma – be galo smalsu, kas toliau.

Apie Murakami knygas kalbėti visuomet labai sunku. Skaitant kyla daug jausmų ir minčių, o jas suguldyti į popierių ir suteikti formą – sudėtinga. Nes Murakami kalba apie labai subtilias patirtis ir reiškinius, kuriuos dažnas supranta savaip, o juos taikliai apibūdinti gali tiktai genialusis japonų rašytojas. Nepaisant sudėtingumo, pabandysiu papasakoti savo įspūdžius apie 1Q84: Pirma knyga.

Turbūt atspėjote, kad šis kūrinys kūrinys yra George Orwell romano “1984” interpretacija. Sąsajos tarp abiejų knygų tampa aiškios tikrai ne iš karto – pirmiausia į akis krenta tik tai, kad veiksmas vyksta tais pačiais metais, na, o visa kita palengva aiškėja kūrinio eigoje.

Kaip pasakytų Murakami, skaitant 1Q84 laikas plečiasi ir minkštėja, įtraukia ir užliuliuoja taip, kad nesinori kada nors ją užbaigti. Dviejų pagrindinių veikėjų portretai labai įdomūs. Nors iš pradžių jų istorijos lyg ir neturi nieko bendro, palengva aiškėja įvairios sąsajos. Keistų situacijų kratinys palengva įgauna formą ir prasmę. 

Perskaičiusi Vienintelė istorija supratau vieną dalyką – koks nesvarbus yra siužetas kaip veiksnys, lemsiantis patiks ar ne man knyga. Viską į vieną ar iš kitą svarstyklių pusę iš tiesų nusveria autoriaus talentas ir sugebėjimas atskleisti jausmų, reiškinių ir gyvenimo gelmę. Kalbu taip, nes jei kas manęs būtų paklausęs ar norėčiau skaityti apie 19-mečio ir 50-metės romaną, greičiausiai sakyčiau ne. O dabar staigmena – knyga, kurią beveik įsimylėjau.

Perskaičiau šią knygą ir supratau du dalykus. Pirmas, kaip smarkiai pasikeitė pasaulis vos per daugiau nei 50 metų. 1958 m., kada buvo išleista Antano Škėmos Balta drobulė, ji buvo sutikta labai prieštaringai. Skaitytojai buvo šokiruoti atvirumu, meilės scenomis (net negaliu todėl vadinti sekso scenomis), autoriaus požiūriu, rašymo stiliumi ir dar daug kuo, ką šiandien sunku suvokti kaip provokuoti galintį tekstą. Antras dalykas – kaip smarkiai pasikeičiau aš pati. Iš naujo skaityti privalomąją mokyklos literatūra, tai nuolatinis lyginimas ir patikrinimas, ko tave išmokė gyvenimas.