Tokia mažutė knyga, o tiek jausmų paliko po savęs. Ir pralinksmino ir nuliūdino ir ne juokais supykdė. Tai vienas iš tų kūrinių, po kurių tikrai reikėjo laiko atsigauti. Mūsų sielos naktyje tema nepatogi – senatvė ir santykiai. Ar galima kurti naują ryšį kai gyvenimas jau eina į pabaigą? Kaip atrodo santykiai brandžiame amžiuje ir kaip į tai žiūri visuomenė mažame JAV miestelyje?

Geras tas jausmas, kai tinkama knyga pakliūna į rankas tinkamu metu. Galbūt buvau pavargusi nuo modernių formų ir netradicinio turinio literatūroje. Džeinė Eir tapo tikru malonumu, atgarsiu kažko seniai nematyto ir išsiilgto – paprastumo, nuoširdumo, naivumo, klasikinio pasakojimo būdo ir teksto grožio bei gylio.

Ši knyga yra tiesiog pavyzdinis rinkinys viso to kas būdinga tikrai klasikinei literatūrai – aiški struktūra, nuoseklus pasakojimas, nepriekaištingas rašymo stilius, intelektualiai ir vertybiškai stiprus turinys. Nėra ko stebėtis – tai knyga patikrinta laiko ir daugelio kartų skaitytojų. Kiekvienam mylinčiam literatūrą, tiesiog būtina užsidėti varnelę ties šiuo kūriniu (nežinau kur aš buvau anksčiau?). 

Turiu pripažinti, kad skaitydama knygas aš vis dar nuo pačio pirmojo puslapio skaičiuoju žvaigždutes ir niekaip negaliu šio įpročio atsisakyti. Tad jei Vadink mane savo vardu pradžioje atrodė kaip dvejetas, pabaigoje jau priminė penketą. Štai paaiškinimas. Pirmoje kūrinio pusėje man buvo panašu į romaną, kuris neturi idėjos ir yra pastatytas visiškai tik ant seksualinės įtampos tarp veikėjų. Na, o maždaug nuo vidurio, kur atsiranda daugiau pokyčių, refleksijų ir įprasminimo jau buvo labai gražu ir tikrai emociškai stipriai paveikė. Kažkuo priminė Barnesą ir jo Vienintelę istoriją.

Kaip gera buvo skaityti tokį koncentruotą tekstą. Didysis Getsbis man pasirodė viena tų knygų, kur kiekvienas sakinys be galo svarbus ir turi savo vietą bei prasmę. Kalba labai graži, kviečianti sustoti ir pamąstyti. Personažai – labai stiprūs ir įsimintini. Ypač, žinoma, ryškusis Getsbis – svajotojas, bet ryžtingas ir tvirtai stovintis ant žemės – turintis viziją ir siekiantis savo tikslų bet kokia kaina. Žinau, kad Getsbis, bus vienas mano mylimiausių visų laikų literatūros veikėjų.

Iki maksimalaus įvertinimo knygai man pritrūko tik vieno – kad prieš tai nebūčiau mačiusi filmo. Atsiminimai buvo dar labai gyvi ir kiekvieną puslapį verdama žinojau kas bus toliau, atsiminiau pažodžiui net kai kuriuos dialogus. Kaip ten bebūtų – jei kas leistų atsukti laiką atgal, filmą vis vien žiūrėčiau. Gali būti, kad filmas išėjo toks pat geras, o gal net geresnis nei knyga. Tikras fenomenas, ar ne?