Jei pasiilgote istorijų, kurias skaitant galima išleisti susikaupusias ašaras, atkeliauju aš su pasiūlymu. Skaičiau Kai regiu tave, ir dvi mano asmenybės pusės pykosi. Viena sakė – banalu, kita – kaip miela. Istorija man priminė visus tuos panašaus tipo filmus – P. S. Myliu tave, Užrašų knygutė, Viena diena. Ir taip, tai nebus knyga, kuri sudrebino Jūsų pasaulį, bet jei norisi ko nors romantiško ir atostogų knygos tipo, tuomet kodėl gi ne? 

Pagrindinė idėja priminė Nemirtingieji, tik čia pagrindinis veikėjas sapnų pagalba gali žinoti ne tik mirties datą, bet ir kitus visiškos atsitiktinius dalykus apie savo mylimus žmones. Kaip tikriausiai nujaučiate, gyvenimas ir santykiai tokiu atveju gali tapti šiek komplikuoti. Gerai, ne šiek tiek. 

Marina Stepnova praūžė savo tekstu per puslapius tarsi uraganas. Lazario moterys tempas labai greitas, keičiasi veikėjai, jų svarbiausi gyvenimo momentai sutelpa vos į kelis puslapius ar pastraipas. Stebėtinai sparčiai prabėga visas šimtmetis, atskleisdamas daug susipynusių likimų. Nors ne kartą esu išpažinusi savo meilę lėtiems kūriniams, pasirodo ir visiškos priešingybės gali patikti ir labai! O gražiausia yra tai, kad knyga tikrai nemažai po savęs palieka. Tai yra puikus pavyzdys, kad galima rašyti glaustai, dinamiškai, bet nepaviršutiniškai. 

Lazario moterys yra apie tris (o iš tiesų ir dar daugiau) labai skirtingų moterų, taip pat tarsi vieną pagrindinį vyrą Lazarį, tačiau ne tik. Gal Lazaris ir yra visą istoriją vienijanti gija, tačiau tikrai ne esminė ar pagrindinė. Ši knyga yra apie labai skirtingas asmenybes ir daug liūdnų gyvenimų, šiek tiek nuglaistytos sovietinės realybės, o labiausiai – apie žmogiškumą, laimės siekį, meilę, tragiškai mirštančias svajones. Nežinau, kas man turėtų nutikti, kad kada nors pamirščiau Lidočką, o gal ir Galiną ir net Marusią – apie kiekvieną iš jų atskirą knygą būtų galima parašyti. 

Apie jausmą įsimylėjus: 

„Ir viskas aplinkui ėmė judėti greitais karštais truktelėjimais, tarsi kas būtų plėšęs pasaulį – džiaugsmingai, nelygiais gabalais.“

Kas būtų, jei 50 pilkų atspalvių sujungtume su rimtesne socialine problema, šiuo atveju, nevaisingumu? Ši knyga! Žinojau ko tikėtis, tad visai nenusivyliau. Ką praleidau, kol miegojai man labai patiko. Kažką turi Coleen Hoover, ar humoro jausmą ar istorijų pasakotojos talentą, kažkokį cinkelį, kad jos knygas galiu skaityti ir mėgautis priešingai nei kitas panašias. 

Ši knyga yra puikiai tinkanti įterpti tarp rimtų skaitinių, drauge labai įkvepianti puoselėti ir branginti santykius. Na o apibendrinus, tai truputį gėdijuosi pripažinti, kad patiko. O tai primena, kad gal per daug spaudžiu save į rimtų knygų skaitytojos rėmus. O to gyvenime norėčiau išvengti. 

Perskaičiusi Normalūs žmonės jaučiu, kad reikia pasirinkti stovyklą. Iš ankstesnių atsiliepimų susidariau įspūdį, kad tai viena tų knygų kurią arba myli arba nekenti. Taigi, turiu pripažinti, kad knyga man labai patiko. Skaičiau nusiteikusi paaugliškam kūriniui ir su minimaliais lūkesčiais. Galbūt todėl taip maloniai nustebau.

Kalbant apie šios knygos temas – net nežinau nuo ko pradėti. Normalūs žmonės yra apie turtinę nelygybę, psichinę sveikatą, nepaaiškinamą ryšį tarp dviejų žmonių, savivertės trūkumą, nesugebėjimą suvokti savęs ir pasimetimo tarp skirtingų vaidmenų ir savęs paties projekcijų. Dar šis kūrinys yra apie jaunų žmonių problemas, nerimą dėl ateities, greitą perdegimą. Gražiausia, kad visos šios temos, bent mano akimis, į vieną siuzetą suplaktos labai organiškai.

Beje, pagal knygą taip pat visai neseniai pasirodė BBC serialas, kuris, kaip kalbama, tapo puikia išimtimi ekranizuojant knygas ir jos nesugadino – veikiau priešingai.