Tai knyga, kuri primena vieną svarbiausių dalykų gyvenime – svarbiausia požiūris. Tie patys dalykai, lygiai tas pats gyvenimas gali atrodyti visiškai kitaip, priklausomai nuo vertinančio žvilgsnio. Vidurnakčio biblioteka nukelia į mistinę, simbolinę vietą, kur lentynose guli visi įmanomi mūsų gyvenimai, kurių scenarijai kinta priklausomai nuo pasirinkimų. Ir tikrai buvo smalsu, kartu su pagrindine veikėja Nora kišti nosį į įvairias to paties gyvenimo versijas, kuriuos diktuoja vis kiti sprendimai ir praleistų galimybių ištaisymas. 

Bet. Per dažnai šią knygą skaitydama kartojau sau “na jau” ir “kur gi ne”, galėjo autorius truputį originaliau su tom neišsemiamom galimybėmis pažaisti, o ir psichologine prasme knyga labai jau iš supaprastintos pozicijos žvelgia. Nepaisant to, Vidurnakčio biblioteka yra jauki, kaip tas jau kelis kartus per Kalėdas matytas filmas. Suprantu, kodėl žmonės pasiduoda jos žavesiui ir kokią žinutę čia atranda. 

Prisieškojau kažko lengvo ir linksmo – ačiū, tikiuosi niekad daugiau. Tiesą pasakius esu siaubingai suklaidinta viršelio (pati kalta, aišku). Jis man priminė animacinio filmuko personažę Dariją, jei dar tokią prisimenat. Galvoje iš karto kilo asociacija – gal bus lengvas kūrinys, bet tikrai modernus, šmaikštus ir šiek tiek sarkastiškas. Galų gale bent kažkiek inteletualus. O varge, kaip aš suklydau.

Ši knyga tikras oksimoronas – ji apie nuoširdumo projektą (originalo pavadinimas yra the authenticity project), bet juo man čia net nekvepėjo. Pradedant pačiu turiniu, baigiant autorės darbu bandant kurti personažų portretus ir siužetą. Personažai tokie paviršutiniški, nenuoseklūs, taip pat kaip ir jų reakcijos. Viskas, atrodo, šimtus kartų girdėta, be didelės atrankos tiesiog sukimšta į vieną knygą. Viena iš pagrindinių veikėjų yra Monika, turinti savo kavinę, svajojanti apie santuoką ir vaikus bei labai mėgstanti tvarkytis. Aha, ir man kai ką primena. 

Kas būtų, jei 50 pilkų atspalvių sujungtume su rimtesne socialine problema, šiuo atveju, nevaisingumu? Ši knyga! Žinojau ko tikėtis, tad visai nenusivyliau. Ką praleidau, kol miegojai man labai patiko. Kažką turi Coleen Hoover, ar humoro jausmą ar istorijų pasakotojos talentą, kažkokį cinkelį, kad jos knygas galiu skaityti ir mėgautis priešingai nei kitas panašias. 

Ši knyga yra puikiai tinkanti įterpti tarp rimtų skaitinių, drauge labai įkvepianti puoselėti ir branginti santykius. Na o apibendrinus, tai truputį gėdijuosi pripažinti, kad patiko. O tai primena, kad gal per daug spaudžiu save į rimtų knygų skaitytojos rėmus. O to gyvenime norėčiau išvengti. 

Man Madraso deimantas  tapo puikiu pavyzdžiu reiškinio, apie kurį buvo nemažai kalbama šių metų knygų mugėje. Skaitytojai vis dažniau atranda lietuvių kūrėjų literatūrą, o rašytojai vis labiau artėja prie skaitytojų. Kuomet sakau artėja, turiu mintyje, jog autoriai atranda vis įvairesnius žanrus – ne tik dažnai neįkandamus super intelektualius kūrinius, bet ir žengia į įvairios pramoginės literatūros lauką, kuriame ilgai dominavo verstiniai kūriniai.

Štai Dalios Smagurauskaitės romanas, bent man atrodo, lietuvių literatūroje iki šiol atitikmenų neturėjo. Madraso deimantas yra knyga, kurioje labai ryškus kelionių momentas – kelios šalys, daug vietovių, apdarų, patiekalų ir kvapų aprašymų. Tai viena tų lengvai skaitomų knygų, kurių norisi imtis pavargus ar per atostogas, kuomet prie saulėto ir smėlėto fono niekaip nesiderina niūrios dramos.