Knygos autorė – 2009 metų literatūros Nobelio premijos laureatė. Šį kūrinį jį paskyrė Rumunijos vokiečiams, kuriuos sovietinės okupacijos pradžioje buvo nuspręsta išsiųsti į darbo stovyklas. Paprasti civiliai, niekaip nesusiję su antrojo pasaulinio karo veiksmais turėjo atpirkti Vokietijos kaltę. Amo sūpuoklės yra apie jauno septyniolikos metų vaikino išsiuntimas į sovietinį lagerį priverstiniams darbams. Šioje vietoje jis praleidžia penkis metus, o ši knyga tarsi savotiškas dienoraštis.

Atrodytų, kad kai susitinka literatūrinė meistrystė ir stipri istorija, puikus rezultatas neišvengiamas. Nepaisant to, aš pati labai sunkiai įsijaučiau į šią istoriją, lyg viską matyčiau per keistą rūką. Turbūt knyga, kurią kuria atsiminimus surinkęs žmogus ir apjungęs juos į vientisą kūrinį, pridengęs literatūros rūbu, niekada neatstos tokio, kurį parašo pats sunkumus išgyvenęs žmogus. Kitaip tariant, Dievų miškas vis vien puikesnė knyga. Tačiau, ir ši, manyčiau, verta tikroviškų ir sunkių istorijų gerbėjų dėmesio. 

Amo sūpuoklės

Knygos pavadinimas labai puikiai tinkantis kūriniui ir simboliškas. Jis susijęs su švytuoklėmis ir moralinių kompasu, kuris, daugeliui žmonių, nustoja veikti atsidūrus grėsmingose ir itin sunkiose sąlygose. Pagrindinis knygos veikėjas tą priima labai natūraliai ir, galima sakyti, šaltai. Man labai įstrigo kūrinio fragmentas apie vyrą, kuris vogdavo po šaukštą iš savo žmonos sriubos lėkštės. Galiausiai, vieną dieną, galėjo pasiimti ir jos paltą, šiai jo nebereikėjo. Ar jis kaltas, klausiama knygoje? Susidūrę su bado angelu visi ima elgtis kitaip, nei kada nors galėtų iš savęs tikėtis. 

Homoseksualumo tema 

Jaunas vaikinas Leo knygos pradžioje atskleidžia savo homoseksualumo faktą ir dalinasi istorijomis iš parko. Vėliau, kai yra išsiunčiamas į darbo stovyklą, atrodo, net šiek tiek džiaugiasi, kad paliks vietą, kur jo tėvai nežino koks jis yra iš tikrųjų. Įdomu, kaip ramiai jaunas žmogus žiūri į didelę grėsmę ir jos neišvengiamumą. Deja, vėliau knygoje homoseksualumo tema knygoje niekaip plačiau neplėtojama, galbūt todėl, kad lageryje ar darbų stovykloje seksualumui vietos apskritai nedaug. Nepaisant to, knygoje yra trumpučių istorijų ir apie tai. 

Amo sūpuoklės labai daug kalba apie alkį, paprastą skurdžią kasdienybę, sugebama įžvelgti visame tame purve ir skurde savotiškos poezijos. Galbūt tai viena gražiausių knygų panašia tema. Tačiau, pakartosiu mintį, emociškai beveik niekaip nepalietusi. 

Kodėl skaityti? Graži ir poetiška knygą apie vargą ir siaubą gyvenant darbo stovykloje bei su tuo susijusią žmogiškumo netektį.

Kodėl neskaityti? Depresyvi, tamsi, siužeto prasme labai minimalistinė knyga. 

Prasidėjus karui, nustojau skaityti. Negalėjau sutelkti minčių ilgesniam nei puslapio tekstui. Netekau savo ramybės šaltinio, tačiau tai nesvarbu, palyginus su tuo, ko neteko žmonės Ukrainoje. Kiborgų žemė buvo ta knyga, kuri palengva mane grąžino į skaitymą. Tai nebuvo kūrinys mintims nukreipti, o atvirkščiai – dar giliau suvokti tragedijos esmę. 

Žurnalistas Dovydas Pancerovas šioje atviroje ir labai asmeniškoje atsiminimų knygoje pasakoja apie tris keliones į Ukrainą. Pirmoji – į Kijevą Maidano revoliucijos įkarštyje. Kitos dvi – į karo frontą okupuotose Donecko ir Luhansko teritorijose. Man patiko, kad autorius kūrinyje nebando apsimesti drąsuoliu ar didvyriu, yra atviras apie tai, kad patirti įvykius Ukrainoje buvo baisu. O ypač sunku buvo pamiršti ir tęsti kasdienį gyvenimą. 

„Tikėjausi parsivežti gerų reportažų, bet parsivežiau patį karą. Isileidau jį giliai į širdį ir nebegalėjau išrauti.“

Tai graži ir magiška armėniška pasaka, pilna gerumo, naivumo ir liūdesio. Iš dangaus nukrito trys obuoliai tiesiog užtvindo vardais ir įvykiais besirutuliojnačiais mažame ir užmirštama Armėnijos kaime. Čia susipažįstame su visa, ne itin gausia miestelio bendruomene ir jų šeimų istorijomis. Visko labai daug, tačiau gausa neerzina, veikiau susilieja į labai gražų santykių ir istorijų tinklą. 

Skaitydama šią knygą galvojau apie daug literatūrinių paralelių ir nuolat norėjau lyginti. Bendras jausmas – lyg Šimtas metų vienatvės. Miestelis ir jo gyventojų istorijos karo metu – beveik Praamžiai ir kiti laikai. Egzotiškų patiekalų vardinimas ir gyvi buities vaizdai – beveik kaip Pietų Korėjos autorės Prašau pasirūpink mama ir Ri Džinė. Ritmas, humoro jausmas ir personažai – galvoje nuolat iškildavo Lazario moterys. 

Iš dangaus nukrito trys obuoliai – savita viso to versija, vaizdingas tekstas ir įtraukianti giminės istorija. 

Pasiimti šią knygą į rankas paskatino ką tik perskaityta Svetlanos Aleksijevič Paskutinieji liudytojai. Pamaniau, kad abi šios knygos papildys viena kitą ir suteiks iš tiesų platų vaizdą. Taip ir nutiko. Abu kūriniai turi panašumų – pasakoja apie II pasaulinio karo metais badaujančius, gyvenamosios vietos, tėvų ar visko kartu netekusius ir besiblaškančius vaikus. Tiesa, jei Paskutinieji liudytojai pasakoja apie tuometinius įvykius dabartinėje Rusijoje ir Baltarusijoje, Mes – vilko vaikai apie vaikus pabėgusius ar atsitiktinai patekusius į Lietuvą, iš buvusios Rytų Prūsijos, dabartinio Kaliningrado teritorijos.

Iš tiesų Mes – vilko vaikai yra sunki knyga. Bet ją perskaičius apėmė gėda, kad iki šiol galima sakyti nieko apie vilko vaikus, gyvenančius visai šalia mūsų, nežinojau. O knygos vertę ir esmę puikiai apibendrina filosofės Hannah Arendt citata, pateikta įvade: