Tai knyga, kurią Suomijos tinklaraštininkai išrinko geriausia 2016 metais. Ši aprašymo eilutė patraukė mano akį ir Gunda tapo pirmąja knyga, kurią įveikiau skaitydama elektroniniu formatu. Skaičiau tuomet, kai popierinės knygos paimti į rankas nebuvo galimybės. Įspūdžiai iš šio proceso kuo puikiausi. Visai be reikalo taip ilgai baidžiausi e-knygų. Taigi, Gunda tapo pirmuoju apčiuopimu pažado mažiau laiko praleisti socialiniuose tinkluose rezultatu. O dabar apie pačią knygą – jos turiniu džiausiuosi ne ką mažiau nei pačiu skaitymo procesu.

Struktūra

Išskirtinis knygos bruožas – neįprasta struktūra. Ją sudaro trys dalys – trijų skirtingų žmonių pasakojimai apie pagrindinę istorijos heroję, paslaptingai dingusią Gundą. Gundos portretą piešia beviltiškai ją mylintis vyras Viljamas, neapkenčianti tarnaitė Elė ir keliomis minutėmis jaunesnė sesuo dvynė. Pačių pasakojimų forma taip pat įdomi, primenanti savotišką pasąmonės srautą ir vienpusį pašnekesį su Gunda. Trys skirtingos dalys ne tik padeda įvairiapusiškai atskleisti pagrindinės herojės asmenybę ir netikėtą likimą, bet kartu įtraukia ir į mažo miestelio Pursuojos istoriją, atspindinčią įvykius visoje šalyje. Siužetas rutuliojasi karo siaubiamoje Suomijoje 1944-1945 metais.

„Pristatant Hannah Kent “Geruosius žmones”, šalia tokių vaizdingų epitetų kaip “reto grožio grynuolis”, nuolat minima pirmoji autorės knyga “Paskutinės apeigos”. Šis kūrinys pelnė autorei begales pagyrų ir visuotinį pripažinimą, bei greičiausiai ir atsakomybę nenuleisti kartelės ateityje. Su pirmąja autorės knyga man susipažinti neteko, tad priešingai nei daugelis pažintį su rašytoja pradėjau nuo “Gerųjų žmonių” ir jokių išankstinių lūkesčių.

Tai nėra lengvas ir malonus skaitinys

Jei reikėtų knygą apibūdinti keliais žodžiais, tai būtų slogi atmosfera, įtampa ir nelaimės nuojauta. Skaitydama knygą pamaniau, kad Hannah Kent būtų galima pavadinti literatūriniu Lynch’u (režisierius David Lynch, serialo Twin Peaks autorius, savo filmuose meistriškai kuriantis mistišką atmosferą). Regis knygoje mažai realaus veiksmo, tačiau įtampa subtiliai kuriama mažų detalių – žvilgsnių, nuojautų, nepasakytų žodžių – pagalba. Autorė paliečia ir narplioja plačią ir labai įdomią temą – kaip senovėje buvo suvokiamos psichinės ligos ir sunki fizinė negalia. Sergantys, kitokie žmonės geriausiu atveju galėjo būti suvokiami kaip dievo bausmė arba dar blogiau, pavojus visai bendruomenei. Skaitant knygą aplanko dvejopi jausmai. Nors siužetas ir pasakojimo detalumas nepaprastai įtraukia, įveikus keletą skyrių kyla noras “pailsėti” ir vėl įleisti į savo gyvenimą šiek tiek šviesos.

„Tarp pilkų debesų – knyga, kuri pykdo, liūdina, kartais džiugina, tačiau vienaip ar kitaip įtraukia ir sujaudina. Lietuvių tautos tragedija čia įvilkta į populiariojo žanro formatą ir tampa visiems lengvai suprantama ir prieinama. Knyga sukurta taip, kad žadintų emocijas. Ir tikrai, neįsivaizduoju šį kūrinį ramiai skaitančio lietuvio: be iš pykčio besikilnojančių šnervių, nubrauktos ašaros ar bent sudrėkusių akių.

Knyga apie kurią kalbėjo visi

Prieš skaitydama Tarp pilkų debesų girdėjau daug atsiliepimų. Po pasirodymo 2011 m. knyga buvo plačiai aptarinėjama, karštai giriama ir peikiama, tačiau visuotinai pripažinta kaip must read. Tuo metu aš besiblaškydama tarp darbo ir studijų skaičiau tik konspektus ir seminarų medžiagą – vienintelę literatūrą kurią galėjau sau leisti, atsižvelgiant į laisvo laiko kiekį. O štai dabar pagaliau galiu sau leisti prabangą sugrįžti prie tokių skaitinių kaip šis. Taigi prieš atsiversdama knygą turėjau jau nemažą svetimų nuomonių bagažą, vienos jų pasitvirtino man pačiai, kitos – ne.

Greičiausiai esate girdėję apie Oskarą Šindlerį, Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjusį gyvybę daugiau nei tūkstančiui žydų. Apie šią asmenybę ir jos drąsu poelgį parašyta knyga ir pastatytas garsus filmas „Šindlerio sąrašas“. O. Šindlerio veiksmai kardinaliai pakeitė daugybės žmonių ir šeimų gyvenimo istorijas, viena iš jų, Leono Leysono, aprašyta knygoje „Berniukas ant medinės dėžės“.

Knyga išleista 2013 m., tais pačiais metais kai mirė savo knygos taip ir nesulaukęs herojus. Po karo emigravęs į JAV, ten praleido likusį savo gyvenimą ir apie savo patirtus išgyvenimus pasakoti nemėgo. Net artimiausiems žmonėms neatskleidė savo gyvenimo istorijos, iki kol pasirodė filmas “Šindlerio sąrašas” ir juo susidomėjo žiniasklaida. Pradėjęs dalintis savo išgyvenimais, galiausiai nusprendė savo istoriją sudėti į knygą.