Apie šią knygą buvau girdėjusi nemažai ir lūkesčiai buvo dideli. Dažniausiai tai nėra labai parankus kontekstas knygai, taip nutiko ir šį kartą. Man labai patiko kūrinio idėja plačiąja prasme – tai ne tik istorija apie vienos moters pabėgimą nuo žiauraus vergvaldžio, bet pamąstymai apie laisvę apskritai. Taip pat rašytojo užmojis, pagalbos pietinėse JAV valstijose kenčiantiems vergams tinklą, kuris buvo vadinamas požeminiu geležinkeliu, paversti tikru geležinkeliu su traukiniais ir vagonais man pasirodė įspūdingas ir žavintis.

Kita vertus, baigus skaityti ilgai mąsčiau ko man pritrūko iki puikaus knygos įvertinimo. Galiausiai supratau – knyga labai stipri idėjiškai ir labai silpna jausmų atskleidimo plotmėje. Regis į visus įvykius žiūrima iš emocinio atstumo, atsiribojus. Aš tikiu, kad tai buvo sąmoningas rašytojo pasirinkimas, bet man, knygos vertę suvokiančiai pagal tai kaip jautriai ir giliai ji sugeba perteikti, leisti pajausti, išgyventi istoriją, Požeminis geležinkelis man pasirodė per daug šaltas, atitolęs ir monotoniškas.

Šią knygą skaičiau ilgai, bet buvo verta kiekvieno iš tų 750 puslapių. Nuo pat pirmųjų sakinių susidarė įspūdis, kad tai kitokia, tarsi aukštesnės prabos knyga. Šviesuliai parašyti preciziškai tiksliai, turint omenyje daugybę veikėjų ir besikertančių siužeto linijų, o kur dar kūrinyje ryškus ir istoriją papildantis astrologijos sluoksnis. Tai tikrai yra įspūdinga, įvairiapusiška knyga, dėl daugelio priežasčių man pasirodžiusi tiesiog meistriška.

Man atrodo, kad Tabakininkas yra knyga, kuri turi “susigulėti”. Vos baigus skaityti man pasirodė, kad kūrinys gana geras, bet nėra per daug ypatingas. Tačiau poros dienų bėgyje knygos vaizdiniai ir sukelti jausmai manęs neapleido ir palengva supratau, kokia iš tiesų tai graži ir jautri istorija.

Tabakininkas puikiai iliustruoja, kaip asmeninės dramos, o tiksliau meilė gali tarsi nustumti viską kas vyksta aplinkui į šalį, bet aplink bręstantis blogis niekur nedingsta ir galiausiai visvien įsiveržia ir visa savo griaunančia jėga keičia žmonių gyvenimus. 

Kaip aš norėčiau, kad mano močiutės būtų parašiusios tokią knygą, ar bent palikusios savo laiškų galinčių byloti apie praėjusias dienas. Net neabejoju, kad kiekvienas garbaus amžiaus sulaukęs žmogus turi bent keletą nepapasakotų istorijų, nutylėtų skaudulių ir giliai saugomų širdžiai mielų akimirkų. Raudona užrašų knygelė įkvepia susimąstyti, kiek daug gali sutilpti į vieno žmogaus gyvenimo istoriją ir priverčia visa esybe suvokti gyvenimo trapumą ir grožį. Ši knyga yra debiutinis Švedijos rašytojos romanas ir tuo sunku patikėti. Kaip pirmam kūriniui, ji yra neįtikėtinai stipri ir įtikinama. Tai giliai emociškai paliečianti, be galo graži ir kartu liūdna vienos moters gyvenimo istorija.