Kokia įkvepianti man pasirodė ši knyga! Pagrindinė Kaip sustabdyti laiką nešama žinutė – amžinybė sutelpa vienoje akimirkoje ir visai nesvarbu kiek metų iš tiesų pragyvenai. Ironiška, kad skaitant knygą apie žmogų, kuris įkūnija dažno iš mūsų svajonę gyventi amžinai, imi grožėtis gyvenimo laikinumu ir kyla noras stengtis kuo labiau būti “čia ir dabar”.

Dažnai rašydama apie negrožines knygas mėgstu pasidalinti jų turiniu, kitaip tariant atskleisti ir sutraukti svarbiausias idėjas. Tokiu atveju, net ir neketinantys knygos skaityti žmonės gali pritaikyti sau esminius punktus, o susidomėję paskaityti plačiau. Šįkart nieko panašaus padaryti nepavyktų, todėl net nebandysiu. „Sapiens: glausta žmonijos istorija“ yra tokia plati ir įvairialypė knyga, kad net sunku apibūdinti. Na turbūt įsivaizduojat ką reiškia sudėti visą žmonijos istoriją į kelis šimtus puslapių.

Labiausiai stulbinantis dalykas turbūt yra tai, kad ši knyga nėra paviršutiniška. Dažniausiai stengiantis aprėpti didelį informacijos kiekį rezultatas būna “šakėmis ant vandens”. Tačiau Y. N. Harari savo unikaliame kūrinyje ne tik sugebėjo aprėpti neįsivaizduojamai platų visą Homo Sapiens raidos laikotarpį, bet ir išryškinti svarbiausius momentus, analizuoti juos įvairiausiais pjūviais ir padaryti tai labai neįprastai ir nenuobodžiai.

Šios knygos žanras – dokumentinė apysaka – iki šiol man buvo naujiena. Cinko berniukai parašyta autentiškų liudijimų pagrindu, tačiau pati autorė į ją įdėjo daug širdies atrinkdama svarbiausias dalis, sugrupuodama patirtis ir siekdama išryškinti pateiktų atsiminimų panašumus, kontrastus ir paslėptas prasmes.

Knygos herojai, buvę kariai, kadaise tarnavę SSRS kariuomenėje Afganistane ir žuvusių karių motinos Svetlanos Aleksijevič darbui išvydus dienos šviesą per daug sužavėti nebuvo. Keletas iš jų net nusprendė su rašytoja teistis teisme, dėl jų minčių iškraipymo ir “garbės ir orumo įžeidimo”. Na, nėra iki galo aišku ar iš tiesų herojai pabūgo savo atvirumo ar labiau nepatenkintos buvo ir jais pasinaudoti bandė jėgos, siekiančios, kad SSRS invazija į Afganistaną ir tragiški jos padariniai būtų kuo tyliau užglaistyti. Bet kuriuo atveju, rašytojos persekiojimas teismuose plačiai nuskambėjo ir buvo pasmerktas tarptautinės bendruomenės, o 2015 m. Svetlanai Aleksijevič buvo įteikta Nobelio literatūros premija už „polifoninius kūrinius, kančios ir drąsos monumentą“.

Kraujas mėlynas nėra tradicinis istorinis romanas, kokio galbūt galima tikėtis perskaičius kūrinio anotaciją. Netradicinis jis laikotarpio pasirinkimu, rašymo stiliumi, atsiradimo istorija ir dar daug kitų dalykų.

Aplinkybės šios knygos skaitymui nebuvo palankios. Neseniai įveikiau Kristinos Sabaliauskaitės Silva Rerum seriją ir kad ir kaip stengiausi to nedaryti, knygas nuolat lyginau. Rodos panašu – lietuvių autorių istoriniai romanai, nors iš tiesų skiriasi kaip diena ir naktis (čia labai švelniai tariant). Vien rašymo stilius skiriasi kardinaliai – ilgiausi prieš trumpiausius mano matytus sakinius knygoje. Kitus šio palyginimo rezultatus galėčiau apibendrinti taip: jei tarp šių knygų vyktų futbolo varžybos, tai Kraujas mėlynas būtų Vilniaus žalgiris, o Silva Rerum – Manchester United.