Šios knygos žanras – dokumentinė apysaka – iki šiol man buvo naujiena. Cinko berniukai parašyta autentiškų liudijimų pagrindu, tačiau pati autorė į ją įdėjo daug širdies atrinkdama svarbiausias dalis, sugrupuodama patirtis ir siekdama išryškinti pateiktų atsiminimų panašumus, kontrastus ir paslėptas prasmes.

Knygos herojai, buvę kariai, kadaise tarnavę SSRS kariuomenėje Afganistane ir žuvusių karių motinos Svetlanos Aleksijevič darbui išvydus dienos šviesą per daug sužavėti nebuvo. Keletas iš jų net nusprendė su rašytoja teistis teisme, dėl jų minčių iškraipymo ir “garbės ir orumo įžeidimo”. Na, nėra iki galo aišku ar iš tiesų herojai pabūgo savo atvirumo ar labiau nepatenkintos buvo ir jais pasinaudoti bandė jėgos, siekiančios, kad SSRS invazija į Afganistaną ir tragiški jos padariniai būtų kuo tyliau užglaistyti. Bet kuriuo atveju, rašytojos persekiojimas teismuose plačiai nuskambėjo ir buvo pasmerktas tarptautinės bendruomenės, o 2015 m. Svetlanai Aleksijevič buvo įteikta Nobelio literatūros premija už „polifoninius kūrinius, kančios ir drąsos monumentą“.

Kraujas mėlynas nėra tradicinis istorinis romanas, kokio galbūt galima tikėtis perskaičius kūrinio anotaciją. Netradicinis jis laikotarpio pasirinkimu, rašymo stiliumi, atsiradimo istorija ir dar daug kitų dalykų.

Aplinkybės šios knygos skaitymui nebuvo palankios. Neseniai įveikiau Kristinos Sabaliauskaitės Silva Rerum seriją ir kad ir kaip stengiausi to nedaryti, knygas nuolat lyginau. Rodos panašu – lietuvių autorių istoriniai romanai, nors iš tiesų skiriasi kaip diena ir naktis (čia labai švelniai tariant). Vien rašymo stilius skiriasi kardinaliai – ilgiausi prieš trumpiausius mano matytus sakinius knygoje. Kitus šio palyginimo rezultatus galėčiau apibendrinti taip: jei tarp šių knygų vyktų futbolo varžybos, tai Kraujas mėlynas būtų Vilniaus žalgiris, o Silva Rerum – Manchester United.

Tai knyga, kurią Suomijos tinklaraštininkai išrinko geriausia 2016 metais. Ši aprašymo eilutė patraukė mano akį ir Gunda tapo pirmąja knyga, kurią įveikiau skaitydama elektroniniu formatu. Skaičiau tuomet, kai popierinės knygos paimti į rankas nebuvo galimybės. Įspūdžiai iš šio proceso kuo puikiausi. Visai be reikalo taip ilgai baidžiausi e-knygų. Taigi, Gunda tapo pirmuoju apčiuopimu pažado mažiau laiko praleisti socialiniuose tinkluose rezultatu. O dabar apie pačią knygą – jos turiniu džiausiuosi ne ką mažiau nei pačiu skaitymo procesu.

Struktūra

Išskirtinis knygos bruožas – neįprasta struktūra. Ją sudaro trys dalys – trijų skirtingų žmonių pasakojimai apie pagrindinę istorijos heroję, paslaptingai dingusią Gundą. Gundos portretą piešia beviltiškai ją mylintis vyras Viljamas, neapkenčianti tarnaitė Elė ir keliomis minutėmis jaunesnė sesuo dvynė. Pačių pasakojimų forma taip pat įdomi, primenanti savotišką pasąmonės srautą ir vienpusį pašnekesį su Gunda. Trys skirtingos dalys ne tik padeda įvairiapusiškai atskleisti pagrindinės herojės asmenybę ir netikėtą likimą, bet kartu įtraukia ir į mažo miestelio Pursuojos istoriją, atspindinčią įvykius visoje šalyje. Siužetas rutuliojasi karo siaubiamoje Suomijoje 1944-1945 metais.

„Pristatant Hannah Kent “Geruosius žmones”, šalia tokių vaizdingų epitetų kaip “reto grožio grynuolis”, nuolat minima pirmoji autorės knyga “Paskutinės apeigos”. Šis kūrinys pelnė autorei begales pagyrų ir visuotinį pripažinimą, bei greičiausiai ir atsakomybę nenuleisti kartelės ateityje. Su pirmąja autorės knyga man susipažinti neteko, tad priešingai nei daugelis pažintį su rašytoja pradėjau nuo “Gerųjų žmonių” ir jokių išankstinių lūkesčių.

Tai nėra lengvas ir malonus skaitinys

Jei reikėtų knygą apibūdinti keliais žodžiais, tai būtų slogi atmosfera, įtampa ir nelaimės nuojauta. Skaitydama knygą pamaniau, kad Hannah Kent būtų galima pavadinti literatūriniu Lynch’u (režisierius David Lynch, serialo Twin Peaks autorius, savo filmuose meistriškai kuriantis mistišką atmosferą). Regis knygoje mažai realaus veiksmo, tačiau įtampa subtiliai kuriama mažų detalių – žvilgsnių, nuojautų, nepasakytų žodžių – pagalba. Autorė paliečia ir narplioja plačią ir labai įdomią temą – kaip senovėje buvo suvokiamos psichinės ligos ir sunki fizinė negalia. Sergantys, kitokie žmonės geriausiu atveju galėjo būti suvokiami kaip dievo bausmė arba dar blogiau, pavojus visai bendruomenei. Skaitant knygą aplanko dvejopi jausmai. Nors siužetas ir pasakojimo detalumas nepaprastai įtraukia, įveikus keletą skyrių kyla noras “pailsėti” ir vėl įleisti į savo gyvenimą šiek tiek šviesos.