Tokia liūdna knyga ir tokia puiki atostogų palydovė. Kaip tai įmanoma? Pasirodo, reikia tiesiog talentingai pasakoti istoriją. Tu ir esi Kolibris yra koliažas iš tradicinio pasakojimo fragmentų, dialogų, laiškų. Knyga apima kone visą žmogaus gyvenimą, tačiau fragmentai išsibarstę ir nuolat šokinėja laike. Skaitant jautiesi lyg visažinis, užbėgantis įvykiams už akių, pradedi liūdėti dėl dar neįvykusių dalykų. Taip sušvelninamas ne tik siužeto vingių keliamas emocinis efektas, bet ir nuolat kurstoma intriga ir švelnus jaudulys.
Skaičiau šią knygą ne namuose ir, kaip gaila – neprisirinkau citatų. Kada nors su didžiuliu malonumu skaityčiau šį kūrinį antrą kartą. Tu ir esi Kolibris nepaprastai gražiai kalba apie žmogų patiriantį sunkumus ir apie tai, kad kartais gyvenime net norint išlikti vietoje tenka labai greitai bėgti. Tai kinematografiška, literatūriška ir tiesiog nuostabi knyga.
Tėčio ir dukros ryšys
Nepaprastai įdomus šios knygos fragmentas yra pagrindinio veikėjo ir jo dukros ryšys. Šiuo atžvilgiu norėjosi knygą lyginti su Samantos Schweblin Prieraišumo laisve. Toks pat keistas, truputį mistiškas ir nepatogius jausmus kurstantis ryšys ir lengva pavojaus nuojauta. Tu ir esi Kolibris panardina į psichologinę gelmę. Ne tik tėvų ir vaikų santykių, bet ir tų, kurie sieja brolius ir seseris bei sutuoktinius. Vėlgi, labai gaila, kad nebeturiu citatos, bet galvoje skamba pagrindinio veikėjo žmonos apibūdinimas – kai kurie žmonės nesutverti gyventi su kitais, tačiau yra ir tokių, kurie nesutverti net patys sau. Na, turbūt įsivaizduojat apie kokio komplikuotumo lygio santykius bus kalbama.
Tobula meilė
Kitas labai ryškus ir svarbus knygos momentas yra neišsipildžiusi, o gal todėl ir tobula meilė. Šią liniją galime sekti daugiausia laiškų pagalba. Ilgą laiką skaitant kūrinį neaišku, nei kaip santykiai užsimezgė, nei kodėl nesiklosto. Atrodo, vis norisi išgirsti aiškų atsakymą į visus kodėl. Tačiau, man regis, tai išskirtinis Sandro Veronesi teksto bruožas – pasakoti iki galo nepasakant, leisti interpretuoti ir ieškoti atsakymų pačiam skaitytojui. Kodėl kai kuriems žmonėms regis ranka pasiekiama laimė taip ir lieka neprieinama? Kas priverčia žmogų tarsi kolibrį, plazdenti, pavargti ir tarsi likti toje pačioje vietoje?
Kodėl skaityti? Tai kūrinys, kuris pakerta kojas nuo subtilaus teksto grožio ir neįtikėtinos įžvalgos bei simbolizmo. Tekstas lyg sulipdytas iš padrikų užuominų, tačiau susiliejantis į tobulą vieno žmogaus gyvenimo paveikslą.
Kodėl neskaityti? Kai kurie laiškai ar fragmentai mažiau įdomūs ar gal net ne visai reikalingi atrodo. Bet visuma visvien puiki.
