Tokia liūdna knyga ir tokia puiki atostogų palydovė. Kaip tai įmanoma? Pasirodo, reikia tiesiog talentingai pasakoti istoriją. Tu ir esi Kolibris yra koliažas iš tradicinio pasakojimo fragmentų, dialogų, laiškų. Knyga apima kone visą žmogaus gyvenimą, tačiau fragmentai išsibarstę ir nuolat šokinėja laike. Skaitant jautiesi lyg visažinis, užbėgantis įvykiams už akių, pradedi liūdėti dėl dar neįvykusių dalykų. Taip sušvelninamas ne tik siužeto vingių keliamas emocinis efektas, bet ir nuolat kurstoma intriga ir švelnus jaudulys. 

Skaičiau šią knygą ne namuose ir, kaip gaila – neprisirinkau citatų. Kada nors su didžiuliu malonumu skaityčiau šį kūrinį antrą kartą. Tu ir esi Kolibris nepaprastai gražiai kalba apie žmogų patiriantį sunkumus ir apie tai, kad kartais gyvenime net norint išlikti vietoje tenka labai greitai bėgti. Tai kinematografiška, literatūriška ir tiesiog nuostabi knyga. 

Marina Stepnova praūžė savo tekstu per puslapius tarsi uraganas. Lazario moterys tempas labai greitas, keičiasi veikėjai, jų svarbiausi gyvenimo momentai sutelpa vos į kelis puslapius ar pastraipas. Stebėtinai sparčiai prabėga visas šimtmetis, atskleisdamas daug susipynusių likimų. Nors ne kartą esu išpažinusi savo meilę lėtiems kūriniams, pasirodo ir visiškos priešingybės gali patikti ir labai! O gražiausia yra tai, kad knyga tikrai nemažai po savęs palieka. Tai yra puikus pavyzdys, kad galima rašyti glaustai, dinamiškai, bet nepaviršutiniškai. 

Lazario moterys yra apie tris (o iš tiesų ir dar daugiau) labai skirtingų moterų, taip pat tarsi vieną pagrindinį vyrą Lazarį, tačiau ne tik. Gal Lazaris ir yra visą istoriją vienijanti gija, tačiau tikrai ne esminė ar pagrindinė. Ši knyga yra apie labai skirtingas asmenybes ir daug liūdnų gyvenimų, šiek tiek nuglaistytos sovietinės realybės, o labiausiai – apie žmogiškumą, laimės siekį, meilę, tragiškai mirštančias svajones. Nežinau, kas man turėtų nutikti, kad kada nors pamirščiau Lidočką, o gal ir Galiną ir net Marusią – apie kiekvieną iš jų atskirą knygą būtų galima parašyti. 

Apie jausmą įsimylėjus: 

„Ir viskas aplinkui ėmė judėti greitais karštais truktelėjimais, tarsi kas būtų plėšęs pasaulį – džiaugsmingai, nelygiais gabalais.“

Paskutinis Katerinos (Martos) atokvėpis buvo labai skaudus. Ne tik dėl visos Petro imperatorės gyvenimo istorijos pabaigos, bet dar ir todėl, kad knyga, ir kartu didžiulis skaitymo malonumas, ėmė ir baigėsi. 

Rašydama šią apžvalgą, kuri greičiausiai bus viena iš pirmųjų jaučiu be galo didelę atsakomybę, nenorėčiau atimti iš Jūsų nei dalelės malonumo, kurį pati turėjau. Todėl stengsiuosi apie knygą kalbėti kaip įmanoma abstrakčiau. Kaip visuomet – labiau apie santykį su kūriniu ir jausmus, nei apie turinį. O tai taip sunku, nes apie tokias knygas norisi kalbėti ir kalbėti. 

Šioje dalyje mano akyse imperatore tampa ne tik Katerina, bet ir Kristina. Tiesa, ne Rusijos, o literatūros, istorinio romano žanro valdove. Tai ką ji padaro su Petru, Aleksandru, Katerina yra aukščiausio lygio meistriškumas. Jaučiuosi lyg pagyvenusi tais siaubingais laikais, kažkuriuo atžvilgiu emociškai išsunkta, bet kartu ir praturtinta naujo, gilesnio suvokimo. Gyvai įsivaizdavau keikvieną iš įsiūčio trūkčiojantį voką, jaučiau veidu riedančias ašaras, Sankt Peterburgo drėgmę, turbūt net degtinės ir vyno skonį – personažai čia beveik nebūna blaivūs.

Jei įmanoma keliauti laiku knygos pagalba, būtent tai ir padariau. Visa tai absoliutaus tikroviškumo ir autentiškumo pojūčio deka. Visoje šioje Petro imperatorė II toksiškų santykių dėlionėje neįžiūrėjau jokių spragų. 

Antrojoje dalyje Katerina keičiasi iš esmės ir viršelio portretų pasikeitimas vietomis yra labai labai simboliškas. Patiko, sužavėjo, įskaudino – nerandu pakankamų žodžių, ką su manim padarė ši knyga. Kaip gerai, kad ji yra. 

„Niekada nė nenutuokiau turinti tiek išminties žvilgsnyje. Su šermuonėliais ir ordinu, bet – tarsi nuoga. Nuoga galia, kuriai grožis nereikalingas, nes yra šis tas daugiau: išmintis, patirtis, jėga.“

Kaip galima neįsimylėti knygos, kurioje žmogui gyvenimą pakeičia literatūra? Niekaip. Stouneris nuguls į mano sielą, šalia visų tų kitų gyvenimų, kuriuos nugyvenau knygų pagalba ir negaliu pamiršti. Aš neabejoju, kad šis kūrinys mane dar šiek tiek pasendino ir suteikė gyvenimo išminties.

Taip, tai viena tų knygų „kur nieko nevyksta“ siužeto prasme, bet uraganai, perversmai, ir žemės drebėjimai šėlsta žmogaus sieloje, už ramaus fasado. Knyga parašyta labai paprastai, bet yra pilna mažyčių išminties perliukų. Daugelio iš jų, deja, neužsirašiau, nes skaičiau apimta kažkokio katarsio ir net nenorėjau stabdyti savęs su tokiomis praktiškomis smulkmenomis. Gal ir gerai, bus proga skaityti antrą kartą.