Kaip galima neįsimylėti knygos, kurioje žmogui gyvenimą pakeičia literatūra? Niekaip. Stouneris nuguls į mano sielą, šalia visų tų kitų gyvenimų, kuriuos nugyvenau knygų pagalba ir negaliu pamiršti. Aš neabejoju, kad šis kūrinys mane dar šiek tiek pasendino ir suteikė gyvenimo išminties.

Taip, tai viena tų knygų „kur nieko nevyksta“ siužeto prasme, bet uraganai, perversmai, ir žemės drebėjimai šėlsta žmogaus sieloje, už ramaus fasado. Knyga parašyta labai paprastai, bet yra pilna mažyčių išminties perliukų. Daugelio iš jų, deja, neužsirašiau, nes skaičiau apimta kažkokio katarsio ir net nenorėjau stabdyti savęs su tokiomis praktiškomis smulkmenomis. Gal ir gerai, bus proga skaityti antrą kartą.

Seniai nebuvau skaičiusi kažko panašaus – knygos kuri man duotų tiek daug – minčių, atsakymų ir naujų klausimų. Homo Deus buvo lyg pokalbis, kurio seniai ilgėjausi – apie religiją ir dvasingumą, žmogaus prigimtį, būties prasmę, protą ir sąmonę, ateities galimybes ir perspektyvas. Ir nors vietomis atrodė tiesiog genialu, vietomis norėjosi piktai prieštarauti, knygos vertė yra neginčytina.

Ir jei anksčiau galvojau, kad Sapiens yra žodžių magijos apraiška – sudėti esminius žmonijos istorijos akcentus į vieną kūrinį, Homo Deus nustebino dar labiau. Šios knygos puslapiuose karaliauja ne istorija, o filosofinės idėjos, mokslo ir religijos konflikto tema, ir apskritai, rodos kvestijonuojama viskas, kuo įprasta tikėti ir kaip suvokti pasaulį. Aš nenoriu be reikalo dramatizuoti, bet esu beveik užtikrinta, kad perskaitę šią knygą, jūs būsite jau šiek tik kitas žmogus. 

Tai yra viena tų knygų, po kurios perskaitymo reikia emocinės reabilitacijos. Kažkokiu būdu pailsėti nuo skaitymo ar bent nuo grožinės literatūros. Neleisk man išeiti tave panardina į labai specifinius apmąstymus ir emocinę būseną, galima sakyti į atskirą pasaulį ir tuomet kurį laiką į jį nesinori nieko įsileisti.

Neleisk man išeiti labai įdomi dviem pjūviais. Vienas yra toks savotiškas labai subtiliai išreikštas jaunų žmonių meilės trikampis. Kitas – visas tas distopinis pasaulis, kuriame vyksta veiksmas. Nuo mums pažįstamo jis skiriasi ne tiek ir daug, bet vienas skirtumas yra ir
jis esminis. Visą knygą tiesiog bandai sugerti detales ir perprasti to pasaulio taisykles. Taigi smalsumas kurstomas kelias lygmenimis ir skaitymo malonumas, galima sakyti, dvigubas.

Praleidau vieną savaitę su Marta Skowronska – taip gyvenimo pradžioje vadinosi Jekaterina I – ir tai buvo nuostabu. Kai skaitydavau aplink tirpo pasaulis, o kai neskaičiau – reflektuodavau ir mintimis vis vien buvau su ja. Petro imperatorė tikrai pasakoja nepaprastą moters išlikimo istoriją. Maždaug kai gyvenimas tau pametėja ne kelias, o visą kalną citrinų, tu išsispaudi limonado ir išgeri jį imperatorienės soste.

Ne veltui klausydama Kristinos Sabaliauskaitės interviu užfiksavau, kad autorės akimis Jekaterina I buvo nepaprastai aukšto emocinio intelekto moteris. Būtent ši pagrindinės veikėjos savybė nepaprastai žavėjo skaitant knygą. Petro imperatorė yra apie nepaprastą išmintį ir suvokimą kas labiausiai tinka konkrečioje situacijoje, ką gali pakeisti ir ko ne. Iš esmės apie tai, kaip kovoti apie tai, kaip kovoti Dovydo ir Galijoto kovą. Taip pat apie skvarbų protą ir aukščiausio lygio diplomatiją, kuomet sugebi pasiųsti savo priešus n**** (šių ir stipresnių žodžiu knygoj netrūksta, bet apie tai vėliau), o jie patys eina ta linkme ir dar padėkoja.