Puiki puiki knyga. Šia tema skaičiau jau tikrai nemažai ir drąsiais galiu pasakyti kad Ramūs tėvai, laimingi vaikai užims garbingą poziciją tarp lyderių. Man atrodo, kad joje galima rasti tarsi susistemintą informaciją iš kitų, man įspūdį palikusių knygų. O čia viskas taip patogiai sudėta į vieną leidinį. Jei kas manęs paklaustų ką skaityti pradedant domėtis prieraišiąja tevyste tikrai rekomenduočiau šitą.

Aš nuoširdžiai tikiu, kad įmanoma užauginti vaiką be fizinio ir psichologinio smurto, nuolat pakelto tono ir bausmių. Kartu svajoju, kad tokios knygos kaip ši pasiektų kuo daugiau tėvų, kurie taip nemano. Jei ir nepakeistų jų nuostatų kardinaliai, gal bent padėtų įsileisti tokią mintį, sukurtų erdvės apmąstymams. Kaip parašyta knygos pirmajame puslapyje:

Šią knygą tiesiog privalo turėti visų knygų mylėtojų vaikai. Nes Mergaitė,  norėjusi išgelbėti knygas parašyta apie mus – žmones, kurie draugaudavo su mokyklos bibliotekininke ir skaitomų knygų skaičių ribodavo pagal tai kiek panešdavo.

Mergaitė, norėjusi išgelbėti knygas tėvynė yra Norvegija. Kiek teko girdėti, ten ji susilaukė didžiulio populiarumo. Didžiąją dalimi dėl puikių Lisa Aisaro iliustracijų – menininkės, turinčios labai originalų braižą ir jau pelniusios tarptautinį pripažinimą. 

Po Avies medžioklės iškart norėjau tęsinio. Skaityti Dansu Dansu Dansu buvo lengva, autorius šiek tiek dėmesio skyrė praeities detalėms priminti, kurios mano galvoje dar buvo visiškai gyvos. Žinau, kad yra žmonių, kurie šią knygą skaitė atskirai. Galvoju, kaip tuomet visos tos užuominos apie praeities keistenybes turėjo atrodyti.

Dansu Dansu Dansu man pasirodė šiek tiek kitokia, lyginant su pirmąja. Visų pirma konkretesnė, kiek tai išvis įmanoma Murakami knygose – veikėjai čia pagaliau įgauna vardus. Taip pat nors šioje dalyje kai kurie siužeto vingiai primena detektyvą, visgi ji rami, labiau apie laiko tėkmę, laukimą, nei konkretų tikslą. Dansu Dansu Dansu man taip pat pasirodė apie meilę ir sunkiai paaiškinamą magiją, kai žmogų į savo pasaulį įsileidi dar prieš jį sutikdamas. 

Vaikystėje man patiko skaityti Alisą stebuklų šalyje, o dabar Murakami. Nes skaityti Avies medzioklė, tai lyg šokti į triušio urvą, tik šįkart paskui avį. Ir kai įstoji į Murakamio gerbėjų klubą (taip, manau su šia knyga galutinai tai padariau), norisi eiti prie visų jo narių ir klausti kas Tau yra avis ar atidengtos moters ausys.