Tai yra Ž. Ž. Ruso mintis, kurią eidamas per gyvenimą kontempliuoja pagrindinis romano veikėjas ir kuri, manau, nemažai pasako apie patį kūrinį bei kokio pobūdžio filosofiniai pamąstymai čia vyrauja. Amžinybės fjordo pranašai savyje talpina labai daug. Visų pirma – beveik visą pastoriaus Morteno Falko gyvenimą. O jo fone – Danijos ir Grenlandijos istorija, gyvas to meto miesto ir kolonijų vaizdas, kultūrų susidūrimas, religiniai ir filosofiniai klausimai, šiek tiek humoro ir absurdiškų situacijų, nuotykių, banginių medžioklės, gaisrų ir kitų liūdnų nutikimų.

Pagrindinis veikėjas labai prieštaringas – rodos norisi jo nemėgti. Dėl atsainaus požiūrio į gyvenimą ir atsakomybės trūkumo jis dažnai tampa problemų kitiems priežastimi. Kita vertus, jo nuoširdumas, atvirumas sau, abejojimas viskuo ir prasmės paieškos kažkuo patrauklūs. Na, o stipriausia dalis knygoje sakyčiau yra gyvas istorinis kontekstas. Viskas čia labai ryšku ir tikroviška, šaltis, badas, purvas, žmonių gerumas ir žiaurumas. Tai tikrai nėra labai patogi ar graži knyga. Bet tikrai verta jai skirto laiko.

Apie šią knygą sklandė didelis gerų atsiliepimų šleifas, tad ir lūkesčiai buvo atitinkami. Deja, Tarnaitės pasakojimas manųjų nepateisino. Pradžia buvo gera – autorė įmeta skaitytoją į istoriją, kuri rutuliojasi labai keistame ir distopiškame pasaulyje. Tad pirmoji knygos pusė buvo intriguojanti, gaudai kiekvieną detalę ir bandai suvokti, koks tas ateities pasaulis ir kodėl tokiu tapo.

Nepaisant to, pasakojimui persiritus į antrą pusę apima nusivylimas. Jausmas lyg žiūrėtum filmą Trumano šou, o pagrindinis veikėjas, taip ir nebūtų supratęs, kas ne taip su jo pasauliu. Man pritrūko informacijos, kodėl šioje knygoje viskas nutiko taip kaip nutiko. O tos detalės, kurios paaiškėjo, man pasirodė nelabai įtikinamos. 

Šios knygos pavadinimas ir viršelis nieko per daug gero nežadėjo, bet džiaugiuosi, kad labiau pasitikėjau anotacija. Iš tiesų Mylimės, miegame, valgome, geriame, sapnuojame išimtinai vien mokslu grįsta knyga, kartu parašyta labai paprastai ir draugiškai eiliniam skaitytojui. Nevargino net skaitant vakarais po darbo. Knygos stiprybė – struktūra. Pasakojimas ir faktai sugrupuoti taip, kad atspindėtų žmogaus organizmo kelionę per skirtingus paros etapus, taip atskleidžiant kasdienius organizmo pokyčius ir nematomus procesus.

Autorė gerai padirbėjo surinkdama turbūt visą knygos išleidimo metu (2007) žinomą informaciją apie žmogaus organizmą. Bet čia slypi ir knygos silpnybė – laikas bėga ir galima nujausti, kad šiandien ši knyga jau nebėra pačios aktualiausios informacijos rinkinys. 

Tai yra viena tų knygų, po kurios perskaitymo reikia emocinės reabilitacijos. Kažkokiu būdu pailsėti nuo skaitymo ar bent nuo grožinės literatūros. Neleisk man išeiti tave panardina į labai specifinius apmąstymus ir emocinę būseną, galima sakyti į atskirą pasaulį ir tuomet kurį laiką į jį nesinori nieko įsileisti.

Neleisk man išeiti labai įdomi dviem pjūviais. Vienas yra toks savotiškas labai subtiliai išreikštas jaunų žmonių meilės trikampis. Kitas – visas tas distopinis pasaulis, kuriame vyksta veiksmas. Nuo mums pažįstamo jis skiriasi ne tiek ir daug, bet vienas skirtumas yra ir
jis esminis. Visą knygą tiesiog bandai sugerti detales ir perprasti to pasaulio taisykles. Taigi smalsumas kurstomas kelias lygmenimis ir skaitymo malonumas, galima sakyti, dvigubas.