Nesu tikra ar galiu apie šią knygą pasakyti ką nors naujo. Regis tiek daug apie ją kalbėta skaitytojų tarpe. Pirmąkart mama netgi yra įtraukta į Lietuvos akušerių ir ginekologų draugijos rekomenduojamų knygų sąrašą, taip patvirtinant ne tik moralinę, bet ir mokslinę, o gal ir psichologinę šios knygos vertę naujoms ir nenaujoms mamoms. 

Man buvo nuostabu, kaip sklandžiai sruveno tekstas šiame kūrinyje, kaip gražiai, lyg upės intakai, susiliejo asmeninės patirtys, moksliniai faktai, filosofija. Net neabejoju, kad autorė daug dirbo rašydama šia knygą. Tačiau, bent aš, to sunkumo visai nepjutau, veikiau pasirodė kaip vienu prisėdimu užrašyta – apie viską kas širdį ir mintis slėgė.

Mano pačios motinystės patirtis – daugiau nei keturi metai. Galbūt turėčiau būti šiokia tokia mamiškų reikalų ekspertė? Bet anaiptol tai nesumenkino mano susidomėjimo knyga. Sužinojau daug naujų įdomių faktų apie abortų, nėštumo, motinystės, seksualumo istoriją, gyvenimo JAV peripetijas. O svarbiausia, prisiminiau tą magišką, nepakartojamą didžiausio gyvenime virsmo laikotarpį – euforiją, baimes, nežinią, sumaištį, laimę, MEILĘ.

„Aš staiga buvau nebesvarbi. Ir kartu žinojau, kad privalau išgyventi, jokiu būdu negaliu tiesiog numirti, nes niekas kitas Jos taip nemylės.“

„Jo baimė buvo didelė kaip jūra. Bet aistra beribė kaip dangus.“ Perskaičiau šias Dinos knyga eilutes ir išsigandau, kad ne čia pataikiau. Tokių pompastikos ir kažkur jau girdėtomis frazėmis perkrautų kūrinių privengiu. Bet tuomet keistokas ir laukinis Dinos personažas ėmė skleistis, kaip ir daugiau nei tik regimas kūrinio pasaulis. Po truputį susigyvenau ne tik su rašymo stiliumi, bet ir Reinsneso dvaro gyventojais. Mintis apie tai, ką reikės daryti su likusiomis trimis serijos dalimis ramiai pasitraukė į kamputį. 

Nors susižavėjimas ir smalsumas skaitant augo, man pasirodė, kad Dinos knyga visų pirma pastatyta ant seksualinės įtampos pamato ir dėl to vietomis labiau priminė erotinį romaną, nei rimtą kūrinį. Atrodo, kad aistra čia yra pagrindinė jėga, kurios vedini kūrinio personažai priima gyvenimo sprendimus. Įsivaizduoju, kad 1990 m., kuomet buvo išleista tai buvo gan neįprasta ir drąsu.

Greičiausiai esate girdėję mitą apie Achilo kulną? Na, šioje knygoje jo nėra. Achilas Madeline Miller kūrinyje yra mirtingas, tačiau geriausias savo kartos karys. Tuo tarpu jo istoriją pasakoja Patroklas, apie kurį iki šios knygos skaitymo greičiausiai būsite girdėję labai labai nedaug. Achilo giesmė – visų pirma meilės ir draugystės istorija, o žymusis Trojos karas ir kovos čia tik įvykių fonas. 

Ši knyga pirmą kartą pasirodė 2012 m., anksčiau nei žymioji Kirkė. Nepaisant abiejuose radau nemažai panašumų. Visų pirma – pasakotojo balsas suteikiamas mažiau graikų mitologijoje žinomam herojui, kuris nepasižymi nei labai ypatingomis galiomis, nei grožiu ar kitomis dievų dovanomis. Ir vėlgi, tai kūrinys ne apie laimės kūdikį, o apie personažą, kuris viską ką turi, iškovoja pats. 

Madeline Miller šioje knygoje dar kartą pavaizduoja savo talentą įsikūnyti į mitologinių personažų asmenybę ir jausmų pasaulį, atkurti nutylėtus mitologijos niuansus. 

Tai knyga, apie kurią girdėjau tiek daug, kad dar prieš atsiversdama pirmąjį puslapį jaučiausi lyg jau būčiau skaičiusi. Miško maudynės yra apie neįprastą gydymo ir sveikatinimo būdą atrastą Japonijoje – sąmoningą buvimą gamtoje, ypač miške. Autorius labai gražiai rašo apie medžių ir žmonių ryšį bei tai, kaip būdami jų apsuptyje pasijaučiame dalimi gamtos, labiau harmoningi, ramūs. 

Gali būti, kad daugelis iš mūsų, lietuvių, turėdami puikius miškus, jau esame instinktyviai atradę tiesas, kurios dėstomos šioje knygoje. Miško maudynės Japonijoje praktikuojamos pakankamai ilgai, kad būtų atlikta apstu mokslinių tyrimų, kurie patvirtintų tai ką jau žinojome – buvimas miške iš tiesų gydo – tiek fizine, tiek psichologine ir emocine prasme. O ši knyga apie tai, kaip iš buvimo gamtoje pasisemti dar daugiau. 

„Keli tyrimai parodė, kad užmezgus ryšį su gamta ateina žinojimas, jog esame dalis kažko didesnio nei mes patys. Pajutus neaprėpiamą visatos platybę, užplūsta dėkingumo jausmas.“