Knyga truputį priminė Prous’ą, truputį Škėmą. Trumpas laiškas, ilgas atsisveikinimas nuneša pasąmonės srautu, supažindina su JAV viešbučiais, keliais, barais ir kultūra, o taip pat ir su pagrindinio veikėjo vidiniu pasauliu. Jame – paieškos to, ką jis jaučia gimtojoje Austrijoje paliktai žmonai. Pastaroji, kaip netrukus paaiškėja, netrukus ima persekioti mūsų herojų, taip pat kaip ir atsiminimai apie ją. 

Proust’ą primena teksto svoris, kuris taip pat dažnai vargina, ir taip pat kartais blyksteli neįtikėtinomis įžvalgomis. Peter Hendke čia labai taikliai fiksuoja ilgalaikių santykių, savęs supratimo, negebėjimo patirti dabarties problemas. Šalia viso to, knygoje labai daug kelio ir laisvės jausmo. 

„Niujorko paveikslas ramiai išsidriekė manyje, nė kiek manęs neprislėgdamas.“

Stipru. Tokia mintis aplankė užvertus paskutinį puslapį. Šuns Archipelagas, atrodytų, yra labai paprastas pasakojimas – be vardų kuriuos reikia įsiminti. Veikėjai čia tiesiog Senė, Kunigas ar Meras. Taip iš karto supranti, kad patekai į butaforinę aplinką, lyg kokį spektaklį, kurio veiksmas vyksta merdinčioje saloje. Pavadinta ji Šuns Archipelagas, bet tai galėtų būti bet kuri kita sala, bet kurie kiti žmonės. 

Viso šio pasirodymo prasmė, kaip man pasirodė, pakalbėti apie sąžinę ir kaltę. Nebūtinai asmeninę, tačiau ir kolektyvinę. Pasaulyje, kur kasdien vyksta tiek daug nelaimių, tenka pasirinkti išgyvenimo strategiją – šiek tiek ignoruoti, atsiriboti, nesikišti. Ši Philippe Claudel knyga kaip niekad aktuali Lietuvoje – kas galėjo pagalvoti, kad su pabėgėlių problema susidursime iš taip arti?

Kaip galima nesidžiaugti, kai mokslinis darbas tampa bestseleriu! Šiltąjį metų laiką Paskutinė Lietuvos vasara atsidūrė daugelio skaitytojų rankose – ir aš ne išimtis. Ši knyga leidžia pajusti, kaip atrodė paskutinės tarpukario nepriklausomos Lietuvos dienos – mokinių, studentų, ūkininkų, medikų, žemdirbių ir kitų gyventojų grupių akimis. Šis mokslinis darbas pasakoja kitaip nei įprasta – akcentuojant ne politinius įvykius ir jų užkulisius, o socialines ir kultūrines laikmečio nuotaikas bei aktualijas. 

Paskutinė Lietuvos vasara taip pat išsiskiria tuo, kad skaitant nesijaučia slogučio ar neišvengiamybės nuotaikos, kaip kad yra įprasta kalbėti apie paskutinius tuometinės nepriklausomybės metus. Šiame darbe (ir Lietuvoje 1940 m.) žmonių gyvenimas verda ir tęsiasi, nepaisant aplinkinėse šalyse jau vykstančio karo.

Nežinau, kodėl knyga vadinasi Kerol, galėtų būti ir Tereza arba puikus originalas – The price of salt. Kūrinyje panašiai svarbios abi moterys, labai skirtingos ir pajutusios viena kitą tiek intelektualią, tiek seksualinę trauką. Jų istorija mane užbūrė! O ir pati pasakojimo stilistika tokia neįprasta – lėta, subtili, mistiška ir sapniška. 

Knyga pirmą kartą išleista 1952 m. metais JAV, dar neprasidėjus seksualinei revoliucijai. Ką tais laikais reiškė pajusti kažką daugiau kitam moteriai ar vyrui? Kaip tai reikėjo suprasti ir išgyventi? Nesakau, kad tai tapo lengva dabar, bet bent jau gyvename informacijos amžiuje. Manyčiau, kad Kerol šiuo atžvilgiu yra labai reikalinga, svarbi, o kartu ir graži bei stilinga knyga. 

„Laimė priminė žalią vynmedžio šaką, besidriekiančią per kūną, tiesiančią plonus ūselius, apipilančią jį žiedais.“