Marcel Proust – Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje

Ši knyga tikrai yra kažkas ypatingo, sunkiai telpančio į įprastus vertinimo rėmus. Patirtis mainėsi nuo visiško susižavėjimo iki nuobodulio. Bet visvien baigus skaityti Svano pusėje ateina jausmas, kad čia buvo kažkas tokio. Kūrinio sukeltas įspūdis ir kuriam laikui praėjus dar gyvas ir kažkur šalia nuolat plevena.

Kalbant apie įspūdį, turbūt jį geriausiai apibrėžtų pagarba aplinkai ir detalėms. Svano pusėje yra knyga, kuri apie dėmesingumą aplinkai kalba ne vien turiniu, bet ir forma. Marcel Proust tiek daug dėmesio skiria kasdienybės fragmentų aprašymams, kad norom ne norom imi įsivaizduoti durų rankenas, užuolaidas, sodus, garsus, spalvas. Ir tiek laiko tekste skyrus laiko detalėms, atrodo, ir į savo aplinką imk žvelgti šiek tiek kitomis akimis. 

Knausgardo įkvėpėjas

Dabar visas pasaulis skaito Knausgardą, o aš esu girdėjusi kritikos jo atžvilgiu. Neva jo kūriniuose per daug detaliai kasdienybė ir buitis aprašinėjama. Patikrinau ir štai – Proustas įvardijamas kaip vienas iš Mano kova autoriaus įkvėpėjų. Taigi su Proustu verta susipažinti kaip su lėtosios literatūros pradininku.

Marcel Proust aplinkos ir jausmų aprašymai nors ir detalūs, nėra buitiški. Greičiau atvirkščiai – pompastiški, šlovinantys meną ir jo kuriamą efektą, panardinantys į emocijų gylį ir kupini kultūrinių nuorodų. Kažką panašaus turbūt regėjau skaitydama Kompasą, bet Prousto kūryba man pasirodė kur kas „draugiškesnė“ skaitytojui.

Laikas ir atmintis

Turbūt nėra labiau mane žavinčių temų literatūroje nei laikas ir atmintis. Tad skaitydama susijusius Marcel Proust pamąstymus, galima sakyti, sutirpau. Svano pusėje pasakoja apie pagrindinio veikėjo vaikystės atsiminimus ir kaip nėra per daug keista – šie jam siejasi su vaikystės namais, kuriuose leisdavo vasaras.

Vaikystės kambario vaizdas palengva atveria kelią į pagrindinio veikėjo atsiminimus ir pusė knygos teksto yra lyg meditacija ir savotiška patirtis susipažįstant su praeities raizginiu. Skaitant buvo momentų, kuomet kūnu bėgiojo šiurpuliukai, tačiau, reikia pripažinti, kai kurie aprašymai, pavyzdžiui bažnyčios varpinės, man priminė Paryžiaus katedros įžangą ir sukėlė ne pačias geriausias asociacijas.

Svano pusėje

Kita pusė knygos yra skirta Svano meilės istorijai, kuris buvo pagrindinio herojaus vaikystės namų kaimynas. Pasakotojas išduoda, kad su Svanu jaučia tam tikrą bendrystę ir panašumą, todėl įvykiai yra (ar bus) aktualūs vėlesniame jo gyvenime.

Koks šis pasakojimas? Apie meilę labai netikėtu kampu. Man atrodo į Proustas bando paaiškinti, kad šis jausmas yra labiau idėja, kurią mes įsimylime, nei reiškinys turintis sąsajų su realybe.

Literatūrinė kalba

Nors aš nesu didelė pompastikos gerbėja, bet turiu pripažinti, kad kai kurios ilgos Marcel Proust pastraipos yra tiesiog kaip ne iš šio pasaulio. Jausmas vietomis yra gana beviltiškas. Atrodo norisi rašytis ir žymėtis ištisus puslapius. Galiausiai paleidi ir imi tiesiog mėgautis. O geriausia žinia turbūt, kad Svano pusėje skaitymas tėra įžanga ir laukia dar šešios romano dalys.

Kodėl skaityti? Nes ši knyga yra patirtis ir meditacija, tikras literatūros grynuolis. Patiks laiko ir atminties temų gerbėjams. Tačiau verta pabrėžti, kad ši knyga kitokia ir jai reikia atskiro nusiteikimo – ryžto ne greitai suskaityti, o patirti. Dabar suprantu, kodėl žmonės Proustą skaito ne vieną sykį. Šioje knygoje visko tiek daug, kad neįmanoma pirmu skaitymu visko aprėpti.

Kodėl neskaityti? Reikia pripažinti – nors kai kurios vietos atima žadą, kartais ištisi puslapiai kelia tik nuobodulį. Ir net nežinau kokia išvada – vis vien mane žavi idėja vienoje knygoje patirti tokį kontrastą.