Atminties policija yra lyginama su žymiąją George Orwell 1984 ir dabar aš puikiai suprantu kodėl. Man šis kūrinys pasirodė ne tik daugiaprasmis, bet ir genialiai atskleidžiantis okupuotos šalies gyventojų realybę. Tiesa, tekste apie kokį nors politinį režimą nėra nei žodžio. Šią ar kitą reikšmę skaitant tenka susikurti patiems. 

Knygos pagrindinė veikėja yra rašytoja. Atminties policija tobulai sulieja jos rašomą romaną ir knygoje vykstančius įvykius. Istorijos papildo viena kitą ir suteikia dar daugiau svorio ir reikšmių. Man tai buvo nuostabiai gražus, nors ir liūdnas, kūrinys apie tai, kaip palaužiama valia priešintis, apie didžiąją visuomenės dalį, kuri pamiršta, ir tuos kelis pavojinguosius, kurie atsimena. 

Subtilumo meistras smogia dar sykį. Šį kartą tai istorija apie santykius, atleidimą, meną nugyventi kartu ilgus metus. Tačiau visa tai tik vienas iš daugybės sluoksnių. Palaidotas milžinas kartu yra apie istorinę atmintį, konfliktų ciklą, susitaikymą. Skaičiau apie Angliją ir karaliaus Arturo laikus, tačiau kartu galvojau ir apie Ruandą ar Bosnijoją ir Hercegoviną ar kitas dar neseniai masines žudynes ir tautinę nesantaiką patyrusias šalis bei tai, kaip visiems su tuo galiausiai reikia gyventi. Užmiršti, susitaikyti, atleisti, keršyti?

Turbūt daugeliui smalsu – kaip Palaidotas milžinas atrodo kitų rašytojo kūrinių kontekste. Na, galiu pasakyti, kad jis ir kitoks, o tuo pačiu ir panašus į pirmtakus. Pirmu žvilgsniu atrodo, kad tai kažkas kardinaliai kito – fantastiško ir magiško. Ir tik vėliau, palengva ima lįsti temos, braižas ir veikėjų dialogai, kuomet jau negali supainioti – čia rašo K. Ishiguro. Jo arkliukas – atminties tema, šį kartą užgulta magiškos užmaršties miglos ir yra visai visai kitokia. Nežinau kodėl, bet norisi lyginti su Meistras ir Margarita. Žinau, kad knyga buvo įspūdinga, joje slypi daugybė simbolių ir prasmių. Ne viską supratau, todėl verta skaityti dar ne kartą. 

Ši knyga tikrai yra kažkas ypatingo, sunkiai telpančio į įprastus vertinimo rėmus. Patirtis mainėsi nuo visiško susižavėjimo iki nuobodulio. Bet visvien baigus skaityti Svano pusėje ateina jausmas, kad čia buvo kažkas tokio. Kūrinio sukeltas įspūdis ir kuriam laikui praėjus dar gyvas ir kažkur šalia nuolat plevena.

Kalbant apie įspūdį, turbūt jį geriausiai apibrėžtų pagarba aplinkai ir detalėms. Svano pusėje yra knyga, kuri apie dėmesingumą aplinkai kalba ne vien turiniu, bet ir forma. Marcel Proust tiek daug dėmesio skiria kasdienybės fragmentų aprašymams, kad norom ne norom imi įsivaizduoti durų rankenas, užuolaidas, sodus, garsus, spalvas. Ir tiek laiko tekste skyrus laiko detalėms, atrodo, ir į savo aplinką imk žvelgti šiek tiek kitomis akimis. 

Knygą sudaro du nedidelies apimties romanai ir aš tikrai nesistebiu sprendimu išleisti juos kartu. Abu kūriniai labai panašūs. Juos vienija nostalgiška nuotaika, nusivylimas gyvenimu (vidutinio amžiaus krizė?), kapstymasis atmintyje, ieškojimas akimirkų, arčiausiai tų kurias būtų galima pavadinti laimingomis. Tiek Povestuvinė kelionė, tiek Iš užmaršties gelmių pagrindinis herojus jaunystėje sutiko porą, į kurios gyvenimą įsiliejo ir to santykio atgarsių ieško dabartyje.

Abiejuose kūriniuose be galo daug Paryžiaus – skirtingus laikmečius skirianti riba tarsi išnyksta klaidžiojant miesto gatvėmis. Nors atminties tema, laike šokinėjantis siužetas dažnai mane žavi literatūroje, turiu pripažinti, kad iš Patrick Modiano, kaip Nobelio premijos laureato, tikėjausi šiek tiek daugiau.