Ši knyga yra tikras apdovanojimas kantriesiems. Atrastas laikas – sodriausias ir pilniausias to Proust’o, kuris atima žadą, ir mažiausiai to, kuris verčia nuobodžiauti. Paskutinė dalis iš septynių yra tarsi viso autoriaus gyvenimo apibendrinimas ir įprasminimas. Per vieną vakarėlio sceną čia sutinkame beveik visus šešių ankstesnių buvusių knygų veikėjus. Jie pasenę kaip ir pats autorius, o jų susitikimas neša labai svarbią žinutę, visa tai kas jiems visą gyvenimą atrodė nepaprastai svarbu – išvaizda ir socialinis statusas, netenka prasmės. Tai kur tuomet ji?
Marcel Proust šioje knygoje prarastą laiką atranda pagaliau pajutęs stiprų pašaukimą kurti ir tuomet visas lygšiolinis gyvenimas ir kančios pagaliau įgauna prasmę. Štai ir antroji žinutė – menas ir mūsų atsiminimai kuriuos paliekame kituose, dar ilgam po to kai mūsų nėra yra vieninteliai kurie išlieka. Ir galbūt, vieninteliai iš tiesų svarbūs.
„Mat kaip maniau, jie bus ne mano, o savęs pačių skaitytojai, nes mano knyga bus tik savotiškas didinamasis stiklas, vienas tokių, kokius pirkėjui atkišdavo Kombrė optikas; savo knyga duosiu jiems priemonę skaityti patiems save.“
Atsiminimai
Atrastas laikas Marcel Proust perbėga per esminius ir galiausiai išgyventus savo prisiminimus, detaliai aprašytus ankstesnėse knygose. Jų pagalba autorius kalba mums apie Laiką. Kaip pats sako, jam jis ne linijinis, o besiplečiantis erdvėje. Tam tikros akimirkos gali išlikti gyvesnės atmintyje nei dabarties suvokimas. Tad laikas iš tiesų yra subjektyvus.
„Diena, kai girdėjau Kombrė sodo vartelių skambutį, tokia tolima ir vis dėl to tokia vidujinė, buvo išeities taškas milžiniškoje erdvėje, kuri man nežinant manyje atsivėrė.“
Rašytojo kelias
Įspūdingiausia knygos akimirka yra kuomet Marcelis Proustas suvokia esąs rašytojas ir pagaliau neabejoja, kad savyje nešioja meno kūrinį, kurį privalo užrašyti. Būdamas akimirkų ir stiprių staigių įspūdžių meistras tą vieną staigų impulsą jis aprašo kone 20-tyje labai stiprių ir emocionalių puslapių.
„…susigriebiu, jog ta pagrindinė knyga, tikroji knyga, neturi būti įprastine prasme išgalvota, nes ji jau egzistuoja kiekviename iš mūsų, bet turi būti papraščiausiai išversta. Tad rašytojo pareiga ir užduotis tos pačios kaip vertėjo.“
Marcel Proust labia užburiančiai kalba apie literatūrą. Ji jam kažkas aukščiau kasdienybės, ji neturi buitiškai nupasakoti gyvenimo. Tačiau kalbėti apie mūsų vidines patirtis ir pojūčius, kuriuos ne kiekvienas sugebame įvardinti žodžiais.
„Tiktai meno dėka galime išlįsti iš savo kiauto, sužinoti, ką mano kitas toje visatoje, kuri nėra tokia pati kaip mūsų ir kurios kraštovaizdžiai mums liktų tokie pat nepažįstami kaip mėnulio paviršius.“
Prarasto laiko beieškant skaitymo kontekstas
Kartais man ir pačiai keista, kaip aš ryžausi šiai avantiūrai – Prarasto laiko beieškant ciklo skaitymui. Ir iš kur tiek užsispyrimo? Bet žinot, dabar užtikrintai galiu pasakyti, šios knygos gydo nuo labai sunkios šiuolaikinėse ligos – skubėjimo. Kiekvieną kartą kai atsiverčia Marcel Proust knygą pajuntu tą patį – nerimą, kad namuose turėdama virš 200 neskaitytų knygų, vėl skaitau tą, kuri atims iš manęs bent pusė mėnesio. Laimei, sunkiai paaiškinama trauka nugali ir maždaug ties viduriu ateina ramybė.
Ne veltui vienoje iš Murakami knygų veikėjai taip kalbasi apie Proustą:
„No, I haven’t been in jail, or had to hide out for a long time. Someone once said unless you have those kinds of opportunities, you can’t read the whole of Proust.“
Covid krizė ir karantinas, turbūt sutiksit, iš dalies šiek tiek kalėjimas, šiek tiek būtinybė slėptis. O šiaip tai yra visiška prabanga tiek laiko skirti vienam knygų ciklui, kuris man amžiams primins šį keistą laikotarpį, o kartu Prarasto laiko beieškant skaitymo patirtį.
„Negana to: daiktas, kurį esame matę tam tikru metu, knyga, kurią skaitėme, nelieka amžinai susieti tik su tuo, kas buvo aplinkui; jie taip pat ištikimai lieka susieti su tuo, kuo tada buvome, tad gali būti vėl pajusti, apmąstyti tiktai pojūčiais, mintimis, tiktai tuo asmeniu, kokiu tada buvome;“
Kitų Prarasto laiko beieškant dalių apžvalgas galite rasti čia: Svano pusėje, Žydinčių merginų šešėlyje, Germantų pusėje, Sodoma ir Gomora, Kalinė, Dingusi Albertina.
Kodėl skaityti? Kiekvienam, kuris nors kartą svarstė tapti rašytoju, Atrastas laikas yra privaloma knyga. Tiek jau to, jei nedrįstate imti viso ciklo, siūlau perskaityti bent paskutinę dalį.
Kodėl neskaityti? Apibedrinsiu visą ciklo skaitymo patirtį – jei nesate kalėjime, neišėjote į pensiją ir jei neprasidės dar vienas karantinas vargu ar surasite laiko visoms septynioms dalims. Bet jeigu kartais aplinkybės tinkamai susiklostys – laikui nepavaldūs Proust’o kūriniai laukia jūsų.
