Paskutinis Katerinos (Martos) atokvėpis buvo labai skaudus. Ne tik dėl visos Petro imperatorės gyvenimo istorijos pabaigos, bet dar ir todėl, kad knyga, ir kartu didžiulis skaitymo malonumas, ėmė ir baigėsi.
Rašydama šią apžvalgą, kuri greičiausiai bus viena iš pirmųjų jaučiu be galo didelę atsakomybę, nenorėčiau atimti iš Jūsų nei dalelės malonumo, kurį pati turėjau. Todėl stengsiuosi apie knygą kalbėti kaip įmanoma abstrakčiau. Kaip visuomet – labiau apie santykį su kūriniu ir jausmus, nei apie turinį. O tai taip sunku, nes apie tokias knygas norisi kalbėti ir kalbėti.
Šioje dalyje mano akyse imperatore tampa ne tik Katerina, bet ir Kristina. Tiesa, ne Rusijos, o literatūros, istorinio romano žanro valdove. Tai ką ji padaro su Petru, Aleksandru, Katerina yra aukščiausio lygio meistriškumas. Jaučiuosi lyg pagyvenusi tais siaubingais laikais, kažkuriuo atžvilgiu emociškai išsunkta, bet kartu ir praturtinta naujo, gilesnio suvokimo. Gyvai įsivaizdavau keikvieną iš įsiūčio trūkčiojantį voką, jaučiau veidu riedančias ašaras, Sankt Peterburgo drėgmę, turbūt net degtinės ir vyno skonį – personažai čia beveik nebūna blaivūs.
Jei įmanoma keliauti laiku knygos pagalba, būtent tai ir padariau. Visa tai absoliutaus tikroviškumo ir autentiškumo pojūčio deka. Visoje šioje Petro imperatorė II toksiškų santykių dėlionėje neįžiūrėjau jokių spragų.
Antrojoje dalyje Katerina keičiasi iš esmės ir viršelio portretų pasikeitimas vietomis yra labai labai simboliškas. Patiko, sužavėjo, įskaudino – nerandu pakankamų žodžių, ką su manim padarė ši knyga. Kaip gerai, kad ji yra.
„Niekada nė nenutuokiau turinti tiek išminties žvilgsnyje. Su šermuonėliais ir ordinu, bet – tarsi nuoga. Nuoga galia, kuriai grožis nereikalingas, nes yra šis tas daugiau: išmintis, patirtis, jėga.“
Pažvelgti į faktus su empatija
Galvoje skamba frazė apie Stanislavskio metodą. Kai Petro imperatorė II pasirodė prekyboje, Lietuvoje prasidėjo ir knygų savaitės renginiai. Vienas iš jų buvo oficialus knygos pristatymas, o kitas – mano akimis dar reikšmingesnis Kristinos Sabaliauskaitės pokalbis su Olga Tokarczuk. Šio pokalbio metu rašytojos paminėjo Stanislavskio metodą, kuris puikiai atspindi tai, ką su istoriniais faktais padaro didis rašytojas, pasitelkdamas empatiją, psichologines žinias, vos ne antgamtišką intuiciją, suklijuoja istorinių faktų griaučius literatūriniais klijais, apaugina juos “mėsa”. Minėta diskusija buvo labai įdomi rašytojo objektyvumo atžvilgiu. Kiek jis privalo ir gali toks būti. Siekiant įpūsti į tekstą gyvybės, negali remtis tik faktais. O pasitelkdamas vaizduotę, negali jos išleisti iš faktų ribų. Dviejų rašytojų diskusijos metu nuskambėjo mintys, labai svarbios Petro Imperatorės suvokimo kontekste: „Vaizduotė visada turi nusileisti istoriniams faktams“ ir „empatijos pagrindas ir yra nutolti nuo savo reakcijų ir jaustis kažkuo kitu“.
Kristina Sabaliauskaitė, mano vertinimu, šiuo atžvilgiu išlaikė tą tobulą balansą, kurio nori istorinio romano skaitytojas. Autentiškumo ir gyvybės santykio, nešališko požiūrio net į pačias kontraversiškiausias istorines asmenybes, noro pažinti ir suprasti, o ne pasmerkti.
„Nemokėjau skaityti knygų nei rašto, bet užtat geriau nei kiti galėjau skaityti, kas Piterio galvoje.“
Bliadės ir chujus
Jei kažkam iš Jūsų pirmoji Petro imperatorės dalis pasirodė per grubi, per daug rusiškų keiksmažodžių, tai su šia knyga geriau net neprasidėti. Katerinai vis labiau įsijaučiant ir suaugant su rusišku mentalitetu ir kultūra, tai ryškiai atsispindi jos kalboje. Perskaičiusi knygą ir pati pajutau, kad pradedu galvoti gerai žinomais rusiškais keiksmažodžiais. Bet užtat kiek kalbinis sluoksnis pridėjo istorijai autentiškumo. Neįsivaizduoju šios istorijos papasakotos taisyklinga literatūrine kalba – prarastų pusė žavesio.
„Tiksliai atsimenu, ką pagalvojau, kai man perskaitė tą jo cidulką. Eik tu nachui, Piteri.“
Gyvenimas kaip kova
„Be to, tais metais regėjosi, jog laikas ima suktis ratu arba kad sugrįžo į jau būtąją praeitį, tik atsikartoja truputėlį kitaip – taip viskas jau buvo patirta, pažįstama;“
Kodėl Petro imperatorė II yra tiesiog nuostabi knyga? Ne tik dėl puikiai papasakotos vienos neeilinės asmenybės istorijos. Mano vertinimu autorė neapsiribojo šiuo vienu gyvenimu. Tiesiog per jį kaip priemonę nuėjo į labai platų kontekstą ir gylį. Knyga kelia labai svarbius klausimus, apie gyvenimą ir istoriją kaip užburtą ratą, spiralę, kuomet viskas šiek tiek kitaip, bet nuolat kartojasi. Jei pirmoje dalyje galėjai tik žavėtis Martos/Katerinos pakilimu iš pelenų, antrojoje imi jausti beprasmybę ir galvoje ima bręsti klausimas – kam visa tai. Žmogus sutvertas taip, kad visuomet kovotų už išlikimą, bet ar tikrai verta tą daryti bet kokia kaina.
„O aš taip ir likau. Nelaisvėje šalyje, kuri priklauso man.“
Perspektyva
„Vėliau man pasakojo, jog sugraudinta, tą kūdikį rankose palaikiau tik akimirką. Bet toje akimirkoje sutilpo beveik visas ligtolinis mano gyvenimas.“
Tiesiog genialus atrodo autorės sprendimas gyvenimo istoriją pateikti per visažinį, paskutinės gyvenimo paros žvilgsnį. Viskas atrodo daug aiškiau ir paprasčiau kai atsitrauki, vertini iš platesnės perspektyvos. Tą ir daro savo galvoje Katerina. Labai daug kartų ji vartoja žodžius, o kad būčiau žinojusi, galbūt tai buvo ženklas, kurio nesupratau, tai buvo tik pradžia, kokia buvau, naivi, kvaila ir panašiai. Visa tai nuolat kursto įtampą ir kartu suteikia padidintą svarbą, rodos net nereiksmingiems pasakojimo fragmentams.
Moters branda
„Į krantą išlipau kitokia. Jutau, kad mano gyslomis kartu su krauju atsrovena vėl juodos priemaišos, tieji maži nuodo lašeliai. Jutau, kad nuo to karto jie manyje apsigyveno su visam.“
Šalia visko, kas yra ši knyga, ji taip pat yra ir moters brandos istorija. Kažką panašaus buvo galima aptikti Kirkė. Petro imperatorė II kalba apie universalius dalykus, meilę, neišvengiamą nusivylimą, subyrėjimą, sugrįžimą į save, su kiekvienu pasikartojimu stiprėjančius šarvus, moterišką stiprybę, jėgą, supratimą, kad ilgainiui pasikliauti gyvenime gali tik savimi – susigyvenimą su savimi, savo trūkumais bei stiprybėmis, vienatve. Aš manau tai yra raktas ir atsakymas, kodėl ši knyga tokia populiari. Neįsivaizduoju moters, kuri skaitydama nors vienu momentu čia neatrastų savęs ir savo asmeninės kovos.
Beje, jeigu ši knyga negaus geriausios metų knygos ir visų kitų lietuviškų titulų, tai aš nežinau, kam tie titulai iš viso reikalingi.
Kodėl skaityti? Norėčiau, kad ne tik kiekvienas lietuvis skaitytų, bet ir visas pasaulis. Jau po Silva Rerum Kristina Sabaliauskaitė man atrodė geniali, dabar pakilo į dar aukštesnį literatūrinį lygį, kuris net nemaniau, kad egzistuoja. Nuostabu!
Kodėl neskaityti? Jei bijote rusiškų keiksmažodžių tekste, žiaurumo, skausmo ir labai tikroviškų istorinių patirčių.
