John Irving yra vienas mano mėgstamiausių rašytojų. Tiesa iki šiol didžiąją dalimi buvau susipažinusi tik su populiariausiais jo kūriniais (“Pasaulis pagal Garpą”, “Kol tave rasiu”, “Sidro namų taisyklės”) ir tik pora mažiau žinomų knygų. Dievinu savitą Irvingo stilių, absurdiškai ironiškas situacijas nutinkančias knygų veikėjams ir tai kaip jis lengvai kalba apie rimtas temas. O labiausiai mėgstu gilius veikėjų portretus ir tai, kad knygose dažniausiai galima nukeliauti visą jų gyvenimo kelionę ir pasvarstyti kodėl jie tapo tokiais kokie yra.
Tačiau dabar apie „Vandens metodą“. Tai viena pirmųjų rašytojo knygų, išvydusi pasaulį dar tuomet kai pati nebuvau gimusi (1986 m.) ir nėra tarp tų geriausiai žinomų Irvingo kūrinių. Vertinant vėlesnių jo bestselerių kontekste, ši knyga labiau primena literatūrinį pasibandymą ar rašymo treniruotę. Kaip jau minėjau pradžioje, skaitant pasitaikė epizodų, kuomet reikėjo pasitelkti valią norint toliau skaityti, kas nelabai siejasi su malonaus skaitymo apibrėžimu. Ko gero labiausiai sutrikdė ir malonumą apkartino neįprastas formatas: vienas skyrius gali būti tik laiškas, kitas jau pasakojimas trečiuoju asmeniu, kuris dar tame pačiame skyriuje gali pereiti į pasakojimą iš pirmojo asmens perspektyvos.
Negana to, taip pat reikia pastangų susigaudyti laiko tėkmėje, kadangi veiksmas šokinėja pirmyn atgal apie dvi ašis arba Boguso (pagrindinio veikėjo vardas, kurios irgi beje turi nemažai variacijų) santykius su buvusia žmona ir dabartine drauge. Į visą tai įpainioti paauglystės patirčių fragmentai, pagrindinio veikėjo iš senosios rytų skandinavų į anglų kalbą verčiamo epo „Aktheltas ir Gunelė“ siužetas ir galiausiai dokumentinio filmo apie patį Bogusą, kurio imasi draugas režisierius, scenų aprašymai. Jei skamba painiai, tai taip ir yra.
Kuo čia dėtas vandens metodas? Na knyga tikrai ne apie jį. Pavadinimas susijęs su nereikšmingu knygos fragmentu, kuomet herojus apsilanko pas urologą, o šis pasiūlo sveikatos problemas spręsti geriant daugiau vandens. Apie ką, tuomet ši knyga klausite jūs. Sakyčiau ji yra apie žmogų, nuolat darantį blogiausius pasirinkimus, todėl dažnai pakliūnantį į keisčiausias ir nepatogias situacijas. Nors Bogusas nori gero aplinkiniams, dažniausiai priverčia juos kentėti. Taip pat šioje knygoje neišvengiama ir tėvystės temos, dažnai sutinkamos Irvingo kūriniuose: pagrindinis veikėjas turi po skyrybų sparčiai nuo jo tolstantį ketverių metų sūnų.
Kaip jau minėjau, nesigailiu užbaigusi knygą, kadangi galiausiai istorija gan gražiai susiėjo, pagrindinis veikėjas išsprendė kai kurias problemas ir netgi akimirkai priartėjo prie gyvenimo pilnatvės pajautimo. Taip pat knygoje buvo nemažai absurdiškai juokingų vietų ir kartais tikrai nesusilaikiau nenusijuokusi. Pasigedau platesnio veikėjo portreto, tarp ir liko neaišku kodėl Bogusas toks keistas ir kokios dažnai neadekvataus ir neatsakingo elgesio priežastys. Perskaičiusi knygą supratau, kad John Irving yra vienas tų autorių, kurie tobulėjo su laiku, o kitus jo ankstyvuosius kūrinius skaityčiau atsargiai.
Kodėl skaityti? Jei mėgstate John Irving. Jei mėgstate absurdo humorą. Jei nebijote iššūkių.
Kodėl neskaityti? Nes knyga nėra viena iš tų, kurios lengvai ir maloniai skaitosi. Tikrai neskaitykite, jei tai jums būtų pirmoji autoriaus knyga – gali nepelnytai atbaidyti nuo kitų jo kūrinių.
