Prasidėjus karui, nustojau skaityti. Negalėjau sutelkti minčių ilgesniam nei puslapio tekstui. Netekau savo ramybės šaltinio, tačiau tai nesvarbu, palyginus su tuo, ko neteko žmonės Ukrainoje. Kiborgų žemė buvo ta knyga, kuri palengva mane grąžino į skaitymą. Tai nebuvo kūrinys mintims nukreipti, o atvirkščiai – dar giliau suvokti tragedijos esmę.
Žurnalistas Dovydas Pancerovas šioje atviroje ir labai asmeniškoje atsiminimų knygoje pasakoja apie tris keliones į Ukrainą. Pirmoji – į Kijevą Maidano revoliucijos įkarštyje. Kitos dvi – į karo frontą okupuotose Donecko ir Luhansko teritorijose. Man patiko, kad autorius kūrinyje nebando apsimesti drąsuoliu ar didvyriu, yra atviras apie tai, kad patirti įvykius Ukrainoje buvo baisu. O ypač sunku buvo pamiršti ir tęsti kasdienį gyvenimą.
„Tikėjausi parsivežti gerų reportažų, bet parsivežiau patį karą. Isileidau jį giliai į širdį ir nebegalėjau išrauti.“
Kiborgų žemė
Visų pirma, turbūt daugeliui kirbantis klausimas – kodėl kiborgų žemė? Kiborgais buvo praminti pusšimtis Donecko oro uosto gynėjų, kurie nemažą laiko tarpą atsilaikė prieš separatistų ir rusų kariuomenės atakas. Ukrainiečių kovotojų praminimas kiborgais pabrėžia, kad žmonės kovojo ir padarę dalykus, kurie, regis, viršija žmogaus galimybių ribas. Dabar, kai žinome ateities perspektyvą, galima suprasti, kad nepaprasta drąsa ir ryžtas priešintis okupantus atsirado ne 2022 metais, o dar 2014 m., o gal ir dar anksčiau.
Kiborgų žemė autorius nepasakoja Ukrainos istorijos, nenarplioja politikos, neinterpretuoja įvykių. Knyga labiau primena dienoraštį kupina slogių patirčių ir sutiktų žmonių pasakojimų. Išvadas čia tenka pasidaryti patiems. Daugelio Dovydo sutiktiktųjų istorijos tik patvirtina, kad Ukrainos žmonės gina savo šalį ir svajones tarsi bebaimiai kiborgai.
Separatizmo ištakos
Knyga gyvai perteikia nykią separatistų kontroliuojamų teritorijų būtį. Skurdūs Rytų Ukrainos miestai tapo tiesiog puikia terpė Rusijos propagandai. Dalis žmonių patikėjo, kad ši šalis jiems gali pasiūlyti ką nors daugiau nei melai bei karo nešama destrukcija ir prisijungė prie Rusijos kurstomo separatistų judėjimo. Dar sunkiau buvo skaityti apie Maidano revoliuciją. Žmones, kurie norėjo iškovoti savo šaliai teisę gyventi be korupcijos ir daryti savarankiškus pasirinkimus. Tuomet žuvo apie šimtą žmonių, vėliau pavadinti Dangiškąja šimtine.
„Jaunieji ukrainiečiai tenorėjo laisvės, o Kremliaus generolai į tai atsakė kulkomis. Ir ukrainiečiai išėjo į karą.“
Labai liūdna buvo skaityti šia knygą karo fone, žinant, kad su Maidane pademonstruotas ryžtas tėra pradžia, kaip ir šimtas pirmųjų tuomet žuvusių žmonių. Nenoriu nieko labiau, kad jų kruvina kova kuo greičiau baigtųsi! Slava Ukraini!
Kodėl skaityti? Laikotarpiu, kai gyvename čia Lietuvoje, o mintimis visi esame Ukrainoje, atrodo, nesinori skaityti nieko daugiau, tik apie tai kas vyksta. Dovydo Pancerovo knyga, nors ir kalba apie 2014-2015 metus vis dar labai aktuali šiandien. Ukrainiečių kova už laisvę tuomet tik prasidėjo, o jos kulminaciją regime šiomis dienomis.
Kodėl neskaityti? Knygoje yra keletas žiaurių epizodų, nors po informacijos apie šiuo metu vykstantį karą, turbūt, jie mažai ką nustebins ir šokiruos. Knygoje, kaip man pasirodė, per mažai jautrumo Ukrainos problemoms ir per daug nuotykių ieškotojo dvasios.
