Karbidas yra istorija apie svajoklį, idealistą, na ir šiek tiek ekscentrišką bei svaigiųjų gėrimų nevengiantį istorijos mokytoją, kuriam kyla idėja. Draugų kontrabandininkų padedamas jis sumąsto planą, kaip Ukrainos žmonės pagaliau galėtų eurointegruotis ir patekti į Europą. Jeigu skaitydami Rimanto Kmitos Pietinia Kronikas kikenote, greičiausiai liksite sužavėti ir šios knygos. Šis kūrinys panašiai persmelktas laukinių 90-tųjų nuotaikos ir nuotykių, susijusių su kontrabanda bei pastangomis praturtėti sunkumų patiriančioje šalyje. 

Knygoje gražiai dera absurdiškas humoras ir labai liūdnas idealizmo, naivumo ir pragmatiško požiūrio susidūrimas. Karbidas leidžia užčiuopti ukrainiečių nenuilstantį siekį tapti Europos bendruomenės dalimi ir kaip tam trukdo įsišaknijusi korupcija. Labai daugiaprasmiška ir maloniai nustebinusi knyga. 

Dar vieną knyga apie Ukrainą. Jei Kiborgų žemė buvo apie 2014 metus ir Maidano įvykius, Oranžinis romanas neblogai perteikia 2006-2009 m. situacijos šalyje vaizdą. Tai laikotarpis praėjus porai metų po Oranžinės revoliucijos, kuomet šalyje dėl rinkimų rezultatų klastojimo buvo nuverstas prezidentas Viktoras Janukovyčius. Jis šioje knygoje dažnas ambasadoriaus pasakojimų dalyvis, kaip ir kiti tuometiniai žymūs Ukrainos politikai – Viktoras Juščenka, Julija Tymošenko ir kiti. Nusiteikite tam, kad knygoje nemažai politikos. Tiesa, paskanintos linksmomis istorijomis iš ambasadoriaus asmeninės patirties. 

Algirdas Kumža pasakoja šmaikščiai ir kartu jautriai. Tai žmogus, kuriam, regis, iš tiesų pavyko perprasti sudėtingą ukrainietišką charakterį ir kultūrą. Ši knyga – lengvas ir kultūriškai praturtinantis skaitinys, kuriame dailiai susipina menas ir politika. Visą tai tam, kad dar geriau pažintume savo brolišką, istoriškai giminingą tautą (apie tai knygoje taip pat nemažai). 

Prasidėjus karui, nustojau skaityti. Negalėjau sutelkti minčių ilgesniam nei puslapio tekstui. Netekau savo ramybės šaltinio, tačiau tai nesvarbu, palyginus su tuo, ko neteko žmonės Ukrainoje. Kiborgų žemė buvo ta knyga, kuri palengva mane grąžino į skaitymą. Tai nebuvo kūrinys mintims nukreipti, o atvirkščiai – dar giliau suvokti tragedijos esmę. 

Žurnalistas Dovydas Pancerovas šioje atviroje ir labai asmeniškoje atsiminimų knygoje pasakoja apie tris keliones į Ukrainą. Pirmoji – į Kijevą Maidano revoliucijos įkarštyje. Kitos dvi – į karo frontą okupuotose Donecko ir Luhansko teritorijose. Man patiko, kad autorius kūrinyje nebando apsimesti drąsuoliu ar didvyriu, yra atviras apie tai, kad patirti įvykius Ukrainoje buvo baisu. O ypač sunku buvo pamiršti ir tęsti kasdienį gyvenimą. 

„Tikėjausi parsivežti gerų reportažų, bet parsivežiau patį karą. Isileidau jį giliai į širdį ir nebegalėjau išrauti.“