Kaip aš tikiuosi nesulaukti laikų, kai paskutinį klaidžiojantį pilkajį vilką bus galima pamatyti per vakaro žinias, kaip didžiulę sensaciją. Jei ir bus pasaulyje diena, kai ant pirštų bus galima suskaičiuoti pasaulyje likusias žuvėdras, laisvės ir nepriklausomybės simbolį, lai aš nebūsiu šių įvykių liudininkė. Migracijos pasakoja vienos moters istoriją, o įvykių fonas persmelktas melancholijos dėl žmogaus sukeltos žalos aplinkai ir gyvūnams.
Knyga parašyta labai talentingai, asmeninė tragedija čia glaudžiai susijusi su pasaulio negandomis. Migracijos tiesiog alsuoja nerimu, kaltės jausmu, kurį, tikiu, dažnas iš mūsų jaučiame žiūrėdami į tai kas vyksta su mūsų pasauliu. Knyga, būtų tiesiog nuostabi, jei ne netikėtas paskutinis penktadalis, primenantis trilerį ir keletas labai jau standartinių sprendimų. Vis dėlto, labai palietė ir sužavėjo knygoje aprašyta kelionė – vejantis paskutinius paukščius ir bėgant nuo vidinių demonų.
„Nykstantys paukščiai. Nykstantys gyvūnai yra bevardis liūdesys. Kaip čia bus vieniša, kai liksime tik mes vieni.“
Klimato nerimo romanas
Laukiau neišlaikiau, kada gi literatūroje ims ryškiau atsispindėti svarbi klimato kaitos tema. Bent jau lietuvių kalba, tokių kūrinių beveik nėra. Tuo tarpu visame pasaulyje grožinės literatūros rašytojai apie tai kalba vis garsiau. Man regis labai svarbu apie tai rašyti. Tikiu, kad grožinis kūrinys daugeliui gali būti labiau paveikus nei sausi faktai. Kartu, tai lyg biblioterapojos seansas – rasti kūrinyje atspindėtą savo emociją ir ją giliau pajausti, nagrinėti ir gal bent šiek tiek ramiau su ja gyventi.
Migracijos pasakoja apie pasaulį, kuriame beveik išnykusios žuvys, o to pasakoje ir paukščiai. Galima numanyti, kad kažkas panašaus yra nutikę su daugeliu sausumoje gyvenančių mums pažįstamų gyvūnų. Šiame kontekste didelė gyvūnų ir paukščių mylėtoja atsiduria viename paskutiniųjų žvejų laivų. Ten, žinoma, patiria labai stiprų vidinį konfliktą. Tačiau, paaukoja vieną, dėl didesnio tikslo – keliauti paskui paskutines poliarines žuvėdras.
Nenustygstanti, kaip žuvėdra
„Kas gali būti žiauriau, nei būti glėbyje moters, kuri kiekvieną dieną miršta?“
Migracijos po truputį, iš lėto, atskleidžia pagrindinės veikėjos Franės istoriją. Ji, su kiekvienu dirstelėjimu į atminties užkaborius darosi vis baisesnė ir liūdnesnė. Kartu ji buvo labai įdomi psichologine prasme – mąstant apie tai, kaip vaikystės patirtys ir netektys lemia tolimesnį gyvenimą. Knygoje aprašyta ir graži meilės istorija, kuomet žmonės suveda meilė nykstantiems paukščiams.
„Gal žinojo, net nenumanau kaip, kad laukiau žmogaus, kuris mane sudaužytų į šipulius, sutriuškintų, kad man nereikėtų to visą laiką daryti pačiai?“
Man šioje knygoje viskas labai gražiai susiliejo į vieną didelį tamsų melancholijos debesį (nors būta ir keletas šviesių fragmentų). Tiek Franės, tiek žuvėdrų kelionėje daug stiprybės, grožio ir liūdesio. Migracijos pažeria daug kritikos žmonijai, ir laimei vieną kitą sprendimą, ką daryti, užuot pradėjus jausti neapykantą savo į pasaulio destrukciją linkusiai rūšiai.
„Aš tik antroji tavo gyvenimo meilė. Bet koks kvailys gali pavydėti jūrai?“
Kodėl skaityti? Jei jaučiate nerimą dėl klimato ir nesibaiminate gana liūdnos istorijos. Nepaisant slogios nuotaikos, knyga tikrai įtrauks ir nepaleis. Knyga patiks mėgstantiems sudėtingus personažus – ji apie moterį, kurios siela lyg žuvėdros, sunkiai užsibūnančios vienoje vietoje.
Kodėl neskaityti? Aš likau truputį nusivylusi pasichologinį trilerį primenančia pabaiga. Panašus jausmas liko perskaičius Berniukas nuryja visatą, kuomet kulminacija nelabai dera su visu likusiu kūriniu. Tačiau, net neabejoju, kad daugeliui patiks ir tai.
