Kaip aš tikiuosi nesulaukti laikų, kai paskutinį klaidžiojantį pilkajį vilką bus galima pamatyti per vakaro žinias, kaip didžiulę sensaciją. Jei ir bus pasaulyje diena, kai ant pirštų bus galima suskaičiuoti pasaulyje likusias žuvėdras, laisvės ir nepriklausomybės simbolį, lai aš nebūsiu šių įvykių liudininkė. Migracijos pasakoja vienos moters istoriją, o įvykių fonas persmelktas melancholijos dėl žmogaus sukeltos žalos aplinkai ir gyvūnams. 

Knyga parašyta labai talentingai, asmeninė tragedija čia glaudžiai susijusi su pasaulio negandomis. Migracijos tiesiog alsuoja nerimu, kaltės jausmu, kurį, tikiu, dažnas iš mūsų jaučiame žiūrėdami į tai kas vyksta su mūsų pasauliu. Knyga, būtų tiesiog nuostabi, jei ne netikėtas paskutinis penktadalis, primenantis trilerį ir keletas labai jau standartinių sprendimų. Vis dėlto, labai palietė ir sužavėjo knygoje aprašyta kelionė – vejantis paskutinius paukščius ir bėgant nuo vidinių demonų. 

„Nykstantys paukščiai. Nykstantys gyvūnai yra bevardis liūdesys. Kaip čia bus vieniša, kai liksime tik mes vieni.“ 

Prieš jūsų akis dar viena ateities istorija. Jei Y. N. Harari Homo Deus mus gasdino technologijomis bei su jomis susijusiomis etinėmis ir kitomis kompleksinėmis problemomis, Negyvenama žemė atkreipia dėmesį sparčią klimato kaitą. Autorius pasitelkdamas faktus ir naujausius jam prieinamus mokslinius tyrimus transliuoja žinutę, kad jei nesiimsime pokyčių, žemė taps paprasčiausiai nebetinkama gyventi žmonėms. Knygoje ne tik daug publicistiniu rašymo stiliumi pateiktos faktinės informacijos, bet ir labai įdomių teorinių pasvarstymų, apie kultūrines, socialines, politines ateities projekcijas ar kitaip tariant, vizijų, kaip kardinaliai netrukus pasikeis mums pažįstamas pasaulis.

Knygos autorius įžangoje šiek tiek pasakoja apie save ir aš stebėjausi – kaip žmogus, kuris pripažįsta, kad nerūšiuoja šiukšlių, išmeta nemažai maisto, laiku neišjungia kondicionieriaus ir perka bitcoin’us gali mane kažko išmokyti? Tik užbaigusi knygą skausmingai supratau, kodėl nepabijota tokios išpažinties. Liūdna pripažinti, bet mums pažįstamas klimato aktyvistų elgesys, deja, greičiausiai tėra pastangos, kurias būtų galima prilyginti mirštančio ligonio gydymui arbatėlėmis. 

Negyvenama žemė greičiausiai neįkvėps jūsų tapti vegetarais ar nustoti keliauti lėktuvais, Knyga sėja liūdesį. Aš, pavyzdžiui, pajutau tokį ilgesį ir skausmą, lyg kažkas labai brangaus nesugrąžinamai slystų iš rankų. Ir ta lyg ir visuotinai pripažįstama žmogaus misija palikti po savęs geresnį pasaulį savo vaikams galbūt jau nėra reali. Kai rinksitės skaityti šią knygą ar ne, turėsite atsakyti sau į klausimą, kas jums mieliau – saldus melas ar karti tiesa. Aš už pastarąją. 

Tai knyga kuri pasirodys artima visiems overthinker’iams arba kitaip – mėgstantiems permąstyti dalykus – dar ir dar kartą. Griovio herojus, Amsterdamo miesto meras gyvena savo gan ramų ir sėkmingą gyvenimą, kol jo protas neužsikabina už regis eilinio jo žmonos ir mero pavaduotojo pokalbio fragmento. Begalę kartų persukdamas šį trumpą pašnekesį savo mintyse tarsi įrašą, jis panyra į abejonių ir įtarumo liūną, arba galbūt labiau tiktų sakyti griovį, iš kurio kelio atgal į pradinį tašką nebėra.

Skaitant Griovys visą kūrinį įtemptai svarstai ar pagrindinis veikėjas paranoikas ar tiesiog labai įžvalgus žmogus. Ir Herman Koch gerai išlaiko įtampą šiuo klausimu iki pat pat paskutinio puslapio.

Pirmą kartą apie tai, kaip smarkiai žmogus prisidėjo prie daugelio gyvūnų ir augalų rūšių išnykimo perskaičiau Yuval Noah Harari knygoje Sapiens. Tuomet žadą atėmė faktai apie tai, kaip viską, ką sutikdavo savo kelyje plėsdami savo teritoriją naikino mūsų protėviai. Šį suvokimą papildė, išplėtė ir visomis spalvomis nušvietė Šeštasis išnykimas. Tai labai profesionalus, akivaizdžiai daugelio metų darbo pareikalavęs žurnalistės Elizabeth Kolbert kūrinys.

Man patiko, kad knyga netapo verksminga istorija apie tai kokie žmonės blogi. Šiame kūrinyje koncentruojamasi į faktus, o moralinis vertinimas lieka pačiam skaitytojui. Taip pat Šeštasis išnykimas turi geros publicistikos bruožų: čia ne tik apie tai kaip “Homo sapiens prabangiai klesti kitų rūšių sąskaita”, bet ir milžiniškas tų pačių žmonių pastangas esamą situaciją suvaldyti ir pakreipti bent šiek tiek geresne linkme.