Kaip aš tikiuosi nesulaukti laikų, kai paskutinį klaidžiojantį pilkajį vilką bus galima pamatyti per vakaro žinias, kaip didžiulę sensaciją. Jei ir bus pasaulyje diena, kai ant pirštų bus galima suskaičiuoti pasaulyje likusias žuvėdras, laisvės ir nepriklausomybės simbolį, lai aš nebūsiu šių įvykių liudininkė. Migracijos pasakoja vienos moters istoriją, o įvykių fonas persmelktas melancholijos dėl žmogaus sukeltos žalos aplinkai ir gyvūnams. 

Knyga parašyta labai talentingai, asmeninė tragedija čia glaudžiai susijusi su pasaulio negandomis. Migracijos tiesiog alsuoja nerimu, kaltės jausmu, kurį, tikiu, dažnas iš mūsų jaučiame žiūrėdami į tai kas vyksta su mūsų pasauliu. Knyga, būtų tiesiog nuostabi, jei ne netikėtas paskutinis penktadalis, primenantis trilerį ir keletas labai jau standartinių sprendimų. Vis dėlto, labai palietė ir sužavėjo knygoje aprašyta kelionė – vejantis paskutinius paukščius ir bėgant nuo vidinių demonų. 

„Nykstantys paukščiai. Nykstantys gyvūnai yra bevardis liūdesys. Kaip čia bus vieniša, kai liksime tik mes vieni.“ 

Tai knyga kuri pasirodys artima visiems overthinker’iams arba kitaip – mėgstantiems permąstyti dalykus – dar ir dar kartą. Griovio herojus, Amsterdamo miesto meras gyvena savo gan ramų ir sėkmingą gyvenimą, kol jo protas neužsikabina už regis eilinio jo žmonos ir mero pavaduotojo pokalbio fragmento. Begalę kartų persukdamas šį trumpą pašnekesį savo mintyse tarsi įrašą, jis panyra į abejonių ir įtarumo liūną, arba galbūt labiau tiktų sakyti griovį, iš kurio kelio atgal į pradinį tašką nebėra.

Skaitant Griovys visą kūrinį įtemptai svarstai ar pagrindinis veikėjas paranoikas ar tiesiog labai įžvalgus žmogus. Ir Herman Koch gerai išlaiko įtampą šiuo klausimu iki pat pat paskutinio puslapio.