Tai pirmoji autorės knyga išversta į lietuvių kalbą, o aš tikiuosi, kad jų bus daugiau. Tokie smulkūs dalykai stebino žodžių taupumu ir sugebėjimu minimaliame tekste sutalpinti didelę prasmę. Atrodytų paprasčiausias Kalėdų laukimas vienoje airių šeimoje, tačiau šis kūrinys pasakoja ir apie ilgai nutylėtus šeimos įvykius, tikrumo ir prasmės ilgesį, progą pasireikšti gerumui. 

Kaip suprantu, autorę parašyti šią knygą visų pirma įkvėpė noras papasakoti apie Magdalenos skalbyklas arba prieglaudas pastojusioms netekėjusioms moterims, Airijoje dėl jų dar palyginti neseniai buvo kilęs didelis skandalas, atvėręs siaubingą ir ilgai slėptą tiesą apie įvykius jose. Tiesa, Tokie smulkūs dalykai šiuos įvykius paliečia kaip įmanoma subtiliau. Taip, kad negali neišleisti susižavėjimo atodūsio perskaičius šią trumputę tobulą knygą. 

„Būdavo naktų, kai gulėdamas su Alina Ferlongas aptardavo tokius smulkius dalykus.“ 

Kaip aš tikiuosi nesulaukti laikų, kai paskutinį klaidžiojantį pilkajį vilką bus galima pamatyti per vakaro žinias, kaip didžiulę sensaciją. Jei ir bus pasaulyje diena, kai ant pirštų bus galima suskaičiuoti pasaulyje likusias žuvėdras, laisvės ir nepriklausomybės simbolį, lai aš nebūsiu šių įvykių liudininkė. Migracijos pasakoja vienos moters istoriją, o įvykių fonas persmelktas melancholijos dėl žmogaus sukeltos žalos aplinkai ir gyvūnams. 

Knyga parašyta labai talentingai, asmeninė tragedija čia glaudžiai susijusi su pasaulio negandomis. Migracijos tiesiog alsuoja nerimu, kaltės jausmu, kurį, tikiu, dažnas iš mūsų jaučiame žiūrėdami į tai kas vyksta su mūsų pasauliu. Knyga, būtų tiesiog nuostabi, jei ne netikėtas paskutinis penktadalis, primenantis trilerį ir keletas labai jau standartinių sprendimų. Vis dėlto, labai palietė ir sužavėjo knygoje aprašyta kelionė – vejantis paskutinius paukščius ir bėgant nuo vidinių demonų. 

„Nykstantys paukščiai. Nykstantys gyvūnai yra bevardis liūdesys. Kaip čia bus vieniša, kai liksime tik mes vieni.“ 

Pirma mintis pradėjus skaityti – o ne, dar viena distopija. Pastaruoju metu skaičiau porą tokių ir jau jaučiausi to iškreipto ateities vaizdo ir įvairių spėlionių man kuriam laikui užtenka. Bet ne, Pienininkas nėra distopinis pasakojimas, nors skaitant pirmuosius skyrius nelengva susipainioti. Čia tvyro baugi atmosfera, lyg iš 1984 ar Tarnaitės pasakojimo. Skaitant supranti, kad gauni susipažinti su visuomene, kurioje vyrauja savos taisyklės ir griežta tvarka.

O kas nutinka toliau? Pasakojimas palengva vis gerėja, nes supranti, kad knygos pasaulis nėra išgalvotas, jis realus. Keisti pavadinimai žmonių ar vietų pavadinimai tėra gatvės žargonas, o visa įtampa yra realaus konflikto, vykusio tarp Šiaurės Airijos ir Didžiosios Britanijos išdava.

Na ir sutapimas – praėjusius metus užbaigiau skaitydama Hannah Kent Gerieji žmonės, o šįkart kone analogišką kūrinį – Stebuklas. Apie panašumus ir skirtumus plačiau vėliau apžvalgoje. O dabar šiek tiek apie tai, koks yra Emma Donoghue kūrinys. Na, aš pasigedau žadėto daugiasluoksniškumo, o galbūt tik man jis pasirodė neįkandamas. Man Stebuklas buvo istorija apie tai, kaip krikščioniškos dogmos gali būti panaudotos ne tik kurti ir įkvėpti, bet ir naikinti. Stipriosios knygos pusės – manipuliacijos skaitytoju maždaug iki pusės kūrinio, tarsi raginančios užimti poziciją, nors visi įmanomi variantai piešiami gana įtikinamai. Vėliau moralinių normų, įsitikinimų ir visų įmanomų ribų laužymas drauge su pagrindine veikėja. Niūri atmosfera, besikeičianti perspektyva ir šiek tiek adrenalino XIX a. Airijoje – štai kokia ši knyga.