Seniai norėjau perskaityti šią knygą. Malala buvo pašauta 2012 metais. Atsimenu, kad šis įvykis tuomet sukrėtė, privertė susimąstyti, kaip taip galėjo įvykti? 15 metų mergaitė pašauta Talibano kovotojų todėl, kad agitavo už savo ir likimo sesių teisę į mokslą. Aš esu Malala puikiai paaiškina visą istorijos kontekstą. Tai knyga ne tik apie vienos šeimos gyvenimo istoriją, bet ir Talibano įsigalėjimą regione, gyvenimą Pakistane Svato slėnyje, puštūnų genties papročius, vertybes ir istoriją. Knygoje gausu ir tarptautinės politikos niuansų. Ji parengta kartu su Christina Lamb, žymia užsienio naujienų korespondente, žurnaliste ir rašytoja.

Aš esu Malala skaičiau Irano protestų įkarštyje. Galima sakyti, kad istorija kartojasi. Šioje šalyje neramumai kilo, kuomet Mahsa Amini žuvo suimta moralės policijos. Taip, vien šis pavadinimas primena distopiją (beveik atminties policija) ir stebina, kad tai vis dar egzistuoja XXI a. Ką padarė 22 metų mergina Irane? O gi pasirodė be galvos apdangalo. Jos, kaip neabejojama, smurtinė mirtis, sukėlė didžiulį pasipiktinimą ir moterų protestus visoje šalyje. Irano vyriausybė į juos atsakė dar didesniu smurtu, suėmimais ir naujienų cenzūra ir komunikacijos apribojimais internete. Kinas ir literatūra, tuo tarpu, padeda suprasti tokių nesuvokiamų suvaržymų kultūrinį, politinį ir istorinį kontekstą. Knygos kaip Aš esu Malala yra labai svarbios.

Prieš pradėdama kalbėti apie knygą norėčiau pasidžiaugti jos pavadinimu. Pirmojo asmens vienaskaita turbūt būtų mano mylimiausias iš visų iki šiol girdėtų. Šis žodžių junginys puikiai apibūdina visą Murakami kūrybą, ne tik šį konkretų kūrinį. Jis taip pat pabrėžia asmeniškumą, kuris būdingas šiam apsakymų rinkiniui. Murakami čia kaip niekad supainioja skaitytoją ir ištrina ribą tarp realybės ir fantazijos, kadangi savo biografijos faktus supina su, reikia manyti, pramanytais įvykiais ir patirtimis. Aštuoni apsakymai parašyti pirmuoju asmeniu, juose Murakami pasakoja ir apie savo rašytojo karjeros pradžią ir, regis, visai nereikšmingus ir keistus gyvenimo fragmentus. 

Aš jaučiu, kad tampu šališka rašytojo atžvilgiu ir nebegaliu vertinti kūrinių objektyviai. Nors ši apsakymų rinktinė atrodo visiškai neypatinga iki šiol skaitytų kūrinių kontekste, buvo gera tiesiog sugrįžti į Murakami pasaulį. Šioje knygoje pasakojimai kaip niekad subtilūs, gyvenimiški ir galbūt net nuobodūs. Šįkart prasmių teks ieškoti itin smulkiose detalėse ir beveik nepastebimuose niuansuose. 

„- Visų gyvenimuose kartais pasitaiko tokių nutikimų: paaiškint negali, logikos jokios, ir vis vien – sieloje jie palieka visišką sumaištį, – aiškinu. – Turbūt nėra kito būdo po jų išgyventi – tik užmerki akis, suglaudi ausis ir nieko negalvodamas lauki, kol praeis, kaip kokia užplūdusi banga.“ 

Knygos autorė – 2009 metų literatūros Nobelio premijos laureatė. Šį kūrinį jį paskyrė Rumunijos vokiečiams, kuriuos sovietinės okupacijos pradžioje buvo nuspręsta išsiųsti į darbo stovyklas. Paprasti civiliai, niekaip nesusiję su antrojo pasaulinio karo veiksmais turėjo atpirkti Vokietijos kaltę. Amo sūpuoklės yra apie jauno septyniolikos metų vaikino išsiuntimas į sovietinį lagerį priverstiniams darbams. Šioje vietoje jis praleidžia penkis metus, o ši knyga tarsi savotiškas dienoraštis.

Atrodytų, kad kai susitinka literatūrinė meistrystė ir stipri istorija, puikus rezultatas neišvengiamas. Nepaisant to, aš pati labai sunkiai įsijaučiau į šią istoriją, lyg viską matyčiau per keistą rūką. Turbūt knyga, kurią kuria atsiminimus surinkęs žmogus ir apjungęs juos į vientisą kūrinį, pridengęs literatūros rūbu, niekada neatstos tokio, kurį parašo pats sunkumus išgyvenęs žmogus. Kitaip tariant, Dievų miškas vis vien puikesnė knyga. Tačiau, ir ši, manyčiau, verta tikroviškų ir sunkių istorijų gerbėjų dėmesio. 

Amo sūpuoklės

Knygos pavadinimas labai puikiai tinkantis kūriniui ir simboliškas. Jis susijęs su švytuoklėmis ir moralinių kompasu, kuris, daugeliui žmonių, nustoja veikti atsidūrus grėsmingose ir itin sunkiose sąlygose. Pagrindinis knygos veikėjas tą priima labai natūraliai ir, galima sakyti, šaltai. Man labai įstrigo kūrinio fragmentas apie vyrą, kuris vogdavo po šaukštą iš savo žmonos sriubos lėkštės. Galiausiai, vieną dieną, galėjo pasiimti ir jos paltą, šiai jo nebereikėjo. Ar jis kaltas, klausiama knygoje? Susidūrę su bado angelu visi ima elgtis kitaip, nei kada nors galėtų iš savęs tikėtis. 

Homoseksualumo tema 

Jaunas vaikinas Leo knygos pradžioje atskleidžia savo homoseksualumo faktą ir dalinasi istorijomis iš parko. Vėliau, kai yra išsiunčiamas į darbo stovyklą, atrodo, net šiek tiek džiaugiasi, kad paliks vietą, kur jo tėvai nežino koks jis yra iš tikrųjų. Įdomu, kaip ramiai jaunas žmogus žiūri į didelę grėsmę ir jos neišvengiamumą. Deja, vėliau knygoje homoseksualumo tema knygoje niekaip plačiau neplėtojama, galbūt todėl, kad lageryje ar darbų stovykloje seksualumui vietos apskritai nedaug. Nepaisant to, knygoje yra trumpučių istorijų ir apie tai. 

Amo sūpuoklės labai daug kalba apie alkį, paprastą skurdžią kasdienybę, sugebama įžvelgti visame tame purve ir skurde savotiškos poezijos. Galbūt tai viena gražiausių knygų panašia tema. Tačiau, pakartosiu mintį, emociškai beveik niekaip nepalietusi. 

Kodėl skaityti? Graži ir poetiška knygą apie vargą ir siaubą gyvenant darbo stovykloje bei su tuo susijusią žmogiškumo netektį.

Kodėl neskaityti? Depresyvi, tamsi, siužeto prasme labai minimalistinė knyga. 

Yra tokia truputį nuvalkiota klišė apie tai, kad knygos leidžia nugyventi daug gyvenimų. Tačiau skaitydama Anglų kalbos žodynas būtent tą jaučiuosi padariusi – nugyvenau alternatyvų gyvenimą, tokį kuris būtų ištikęs jei kada nors būčiau ilgam išvykusi.

Akvilina Cicėnaitė atvirai, skaudžiai ir talentingai rašo apie tokiu atveju neišvengiamą ir neišgydomą pasidalinimą, kuomet amžinai norisi grįžti ten kur tavęs nėra. Emigracijos tema čia persipynusi su ilgalaikių santykių niuansais, nostalgija praėjusiam laikui. 

Ši knyga man pasirodė šiek tiek prustiška (Marcel Proust garbei) – pilna detaliai analizuojamų vidinių išgyvenimų, beveik be išorinio veiksmo. Neabejotinai graži ir paliekanti pėdsaką, net jei pagrindinė tema ir nėra aktuali. 

„…dar nežinojau apie patirtis, kurios neišverčiamos, nežinojau, kiek kartų per daugybę metų pradėsiu apie jas rašyti ir kiek kartų pasiduosiu po pirmo puslapio.“