Skaityti Šugis Beinas nebuvo maloni patirtis, galbūt net kankinanti. Šiuo aspektu palyginimas su Mažas gyvenimas labai taiklus. Šios dvi turbūt yra vienos skaudžiausių skaitytų knygų. Abi apie apleistus vaikus, sunkias jų patirtis, tik aprašomi savidestrukcijos būdai skiriasi. Koks tikslas skaityti tokias knygas? Nors ir vargina, kelia nepatogius jausmus ir tikrų tikriausią sielos skausmą, visgi kažką ir duoda – realistišką patirtį, treniruoja empatiją, praplečia pasaulyje egzistuojančio skausmo ir santykių grožio pažinimo ribas. 

Kuo išskirtinis Šugis Beinas? Savo realistiškumu, nuo alkoholio priklausomo žmogaus ir jo šeimos kančios tikroviškumu. Man labai įstrigo viena knygos scena, kuomet Šugis mintyse komentuoja per TV rodomą dramą, kurioje vaizduojama nuo alkoholio priklausoma moteris – kodėl ten nerodo blogosios ir tikrosios pusės? Šugis Beinas daužo į šipulius tradicinius stereotipus, kaip populiariojoje kultūroje vaizduojamas alkoholizmas. Dievaži, čia nėra nieko gražaus ir patrauklaus. Autorius leidžia pajusti viską – skurdą, baimę, konfliktus, toksišką elgesį, bejėgystę, privartą. Aprašo negailėdamas, iliustruojamas visas situacijas su įvairiais kūno skysčiais ir panašiai. Galvoju, jei paauglystėje perskaityta knyga Heroinas veikia kaip narkotikų prevencija, ši knyga turėtų puikiai saugoti nuo priklausomybės alkoholiui. 

Vargšės mūsų smegenys ir visi kiti evoliucijos suformuoti įgūdžiai ir funkcijos. Visa tai, kas tarnavo mūsų labui tūkstančius metų atsigręžia prieš mus pačius tobulėjant technologijoms ir bendravimui keliantis į skaitmeninę erdvę. Naršymo metas puikiai atsako į klausimą – anokia čia problema? Juk technologijos labai palengvina gyvenimą, buitį, bendravimą. Pati neįsivaizduoju dienos be išmaniojo telefono – maistui užsakyti, naudotis navigacija, apsipirkinėti, planuoti, fotografuoti bendrauti.

Nepaisant to, intuicija sako, kad čia slypi ir tamsioji pusė, kurią reikia mokytis suprasti, priimti, tačiau kartu stebėti ir kontroliuoti. Ši knyga padeda suprasti, kodėl telefonas ir socialiniai tinklai kelia priklausomybę. Perskaičius šią knygą dingsta noras pykti ant savęs dėl silpnumo ir noro ramintis nesibaigiančių naujienų srove. Socialinių tinklų algoritmas tiesiog tobulai sukurtas išnaudoti naujoje realybėje sunkiai prisitaikančių smegenų spragas. Jam atsispirti beveik neįmanoma! Naršymo metas, tuo tarpu, pažeria naudingų patarimų, kaip laiką socialiniuose tinkluose leisti prasmingiau ir saugiau. Naudinga ir labai rekomenduotina, ypač auginantiems vaikus! 

Pirmas įspūdis – seniai skaičiau ką nors įdomesnio! Kūno maištas nagrinėja vaikystės patirčių poveikį ne tik suaugusio žmogaus gyvenimui, bet ir kūnui. Tuo tarpu reikšmingi vaikystės potyriai šioje knygoje yra ne tik siaubingi traumuojantys nutikimai ir nelaimės, bet ir bet kokie kiti vaiko apleistumo ir skaudinimo momentai. Visa autorės pristatoma koncepcija nuskambėjo labai netikėtai ir prieštaraujantys tam ką dažniausiai galime girdėti kalbant apie santykį su tėvais – nereikia laikyti nuoskaudų, svarbu atleisti, prisiimti atsakomybę, judėti pirmyn ir t.t. Taigi, autorė čia kalba apie dirbtinio atleidimo ir emocijų neigimo žalą. 

Tačiau psichologinė teorijos dalis užima tik nedidelę šios knygos dalį. Vėliau, dar įdomiau. Autorė nagrinėja žinomų rašytojų biografijas, jų santykius su tėvais ir kaip šis santykis atsispindi jų kūryboje. Buvo labai daug negirdėtų faktų, pavyzdžiui, kūrybai svarbūs Marcel Proust gyvenimo momentai. Nuoširdžiai, gaila, kad ši knyga tokia trumpa, norėčiau, kad autorė bent trigubai tiek prirašytų. 

Norėjau ko nors gražaus advento laikotarpiui, per daug nesigilinusi į kontekstą pasirinkau šią knygą. Tiesą sakant buvo geriau nei tikėjausi. Mano sielos moterys yra labiau pačios Isabel Allende autobiografija nei pasakojimas apie kitas moteris ar įkvėpimą. Aišku yra ir apie jas – ypač mama, dukrą, ypatingą vietą rašytojos gyvenime užėmusią leidėją ir kitas. 

Labiausiai mane sužavėjęs dalykas yra pačios Isabel Allende aistra gyvenimui. Autorei šiuo metu yra beveik aštuoniasdešimt metų, tačiau nuotykių, pokyčių ir lengvumo jos gyvenime yra daugiau nei mano pačios ar daugelio artimos aplinkos žmonių. Turbūt daugelis rinkosi ar rinksis šią knygą, nes jau yra rašytojos kūrybos gerbėjai. Man buvo truputį atvirkščiai – iki šiol skaičiusi vos vieną jos knygą dabar noriu dar daugiau!