Sakoma, kad būna dviejų tipų žmonės. Tie kurie gali mesti pradėtą skaityti knygą ir tie kurie tiesiog privalo ją užbaigti, kad ir kiek pastangų tai kainuotų. Aš priklausau pastarųjų grupei ir to pasekoje esu prisiskaičiusi keisčiausių dalykų. O šią savaitę patyriau savo požiūrio išbandymą su John Irving knyga „Vandens metodas“. Buvo akimirkų kai tikrai rimtai abejojau ar verta tęsti skaitymą, bet nepasidaviau ir galiausiai šiuo sprendimu nenusivyliau.

John Irving yra vienas mano mėgstamiausių rašytojų. Tiesa iki šiol didžiąją dalimi buvau susipažinusi tik su populiariausiais jo kūriniais (“Pasaulis pagal Garpą”, “Kol tave rasiu”, “Sidro namų taisyklės”) ir tik pora mažiau žinomų knygų. Dievinu savitą Irvingo stilių, absurdiškai ironiškas situacijas nutinkančias knygų veikėjams ir tai kaip jis lengvai kalba apie rimtas temas. O labiausiai mėgstu gilius veikėjų portretus ir tai, kad knygose dažniausiai galima nukeliauti visą jų gyvenimo kelionę ir pasvarstyti kodėl jie tapo tokiais kokie yra.

Jau kurį laiką renkuosi knygas, kurios, kaip tikiuosi, mane ko nors pamoko, priverčia susimąstyti ar gali padėti man tapti geresniu žmogumi. Pramoginis knygų žanras buvo primirštas ir į mano rankas šią savaitę pakliuvo su Lee Child detektyvu „Vienas šūvis“. Taip tai tikrai nėra viena tų rimtų knygų, tačiau tikrai negali paneigti, kad yra gera ir puikiai atstovauja savo žanrą.

Koks detektyvas be žmogžudystės? Tad ir ši knyga prasideda būtent nuo jos. Tiksliau net penkių iš kart. Paslaptingas šaulys (snaiperis) paleidžia šešis šūvius ir nušauna penkis atsitiktinius žmones darbo valandoms pasibaigus pasklidusioje minioje. Darbo imasi policija ir per porą valandų suranda įtariamąjį. Iš pirmo žvilgsnio net neaišku apie ką bus knyga, jei visas nusikaltimas išnarpliojamas taip greitai, o įkalčiai prieš įtariamąjį tiesiog nenuginčijami: automobilis užfiksuotas stovėjimo aikštelės įrašuose, betono dulkės batuose, drabužio atplaišos nusikaltimo vietoje ir net ginklas ir kulkos veda pas vieną ir tą patį asmenį.

Tačiau įtariamasis apklausos metu teigia, kad policija „suėmė ne tą žmogų“ ir paprašo atvesti Džeką Ryčerį – pagrindinį knygos veikėją. Šis tuo tarpu jau pakeliui, bet ne dėl tos priežasties, kurios galima tikėtis. Pasirodo jis turi informacijos, kuri tik pablogintų suimtojo padėtį – abu vyrai vienu metu tarnavo kariuomenėje, kuomet įvyko nemalonus incidentas. Taigi, neaišku kodėl pakviečiamas Džekas Ryčeris, pamažu iškyla ir kitų klausimų ir pasirodo, kad ne viskas taip paprasta kaip atrodo.

Greičiausiai esate girdėję apie Oskarą Šindlerį, Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjusį gyvybę daugiau nei tūkstančiui žydų. Apie šią asmenybę ir jos drąsu poelgį parašyta knyga ir pastatytas garsus filmas „Šindlerio sąrašas“. O. Šindlerio veiksmai kardinaliai pakeitė daugybės žmonių ir šeimų gyvenimo istorijas, viena iš jų, Leono Leysono, aprašyta knygoje „Berniukas ant medinės dėžės“.

Knyga išleista 2013 m., tais pačiais metais kai mirė savo knygos taip ir nesulaukęs herojus. Po karo emigravęs į JAV, ten praleido likusį savo gyvenimą ir apie savo patirtus išgyvenimus pasakoti nemėgo. Net artimiausiems žmonėms neatskleidė savo gyvenimo istorijos, iki kol pasirodė filmas “Šindlerio sąrašas” ir juo susidomėjo žiniasklaida. Pradėjęs dalintis savo išgyvenimais, galiausiai nusprendė savo istoriją sudėti į knygą.

Pažintis su šia knyga prasidėjo nuo nemalonaus siurprizo – pasirodo to paties autoriaus knygos “Nesustok kelyje” tęsinys. Taigi, sugebėjau nusipirkti knygą nepastebėjusi šio fakto. Įšokti į istoriją ne nuo pradžių man švelniai tariant labai nesmagu, bet susiėmiau ir pradėjau skaityti. Ir nebuvo taip jau ir baisu. Knygos pradžioje pateikta trumpa apžvalga to, kas įvyko pirmojoje dalyje. Tuo labiau, kad ir veiksmo joje panašu daug nebuvo, o siužetas rutuliojosi ties dvasine pagrindinio veikėjo transformacija.

Tiesa sakant šiuo atžvilgiu ir antroji dalis panaši. Pagrindinis veikėjas Deividas pirmojoje dalyje išgyvenęs skaudžią netektį ir Himalajų kalnuose iš savo draugo išmokęs kaip filosofiškai žvelgti į gyvenimo iššūkius grįžta į savo gimtąjį Bostoną, kur išmintį perduoda panašią patirtį (netektį) išgyvenančiam draugui ir sutinka savo gyvenimo meilę. Taigi, jei reikėtų apibendrinti knygos siužetą, didžioji dalis jo vyksta veikėjams kalbantis ir diskutuojant apie dvi pagrindines temas: gyvenimą po didelio emocinio sukrėtimo ir porų santykius.

Knygoje neaptiksite nei veiksmo, nei gyvybingų dialogų, tačiau didaktišku tonu pateiktos gyvenimo išminties čia gausu. Tiesa sakant pastarosios man pasirodė per daug. Knygoje tikrai begalė gražių minčių ir pasitelkus kiekvieną iš jų būtų galima parašyti po gražų atskirą pasakojimą. Tačiau, kai jų tiek daug vienoje vietoje, sunku informaciją tinkamai sugerti. Kitaip tariant, jei gražios motyvuojančios mintys apie gyvenimą būtų patiekalai, tai ši knyga tikrai būtų Kalėdų pietūs pas seniai matytus giminaičius – visko tiek daug ir taip skanu, kad gresia persivalgymu.