Pirma mintis pradėjus skaityti – o ne, dar viena distopija. Pastaruoju metu skaičiau porą tokių ir jau jaučiausi to iškreipto ateities vaizdo ir įvairių spėlionių man kuriam laikui užtenka. Bet ne, Pienininkas nėra distopinis pasakojimas, nors skaitant pirmuosius skyrius nelengva susipainioti. Čia tvyro baugi atmosfera, lyg iš 1984 ar Tarnaitės pasakojimo. Skaitant supranti, kad gauni susipažinti su visuomene, kurioje vyrauja savos taisyklės ir griežta tvarka.

O kas nutinka toliau? Pasakojimas palengva vis gerėja, nes supranti, kad knygos pasaulis nėra išgalvotas, jis realus. Keisti pavadinimai žmonių ar vietų pavadinimai tėra gatvės žargonas, o visa įtampa yra realaus konflikto, vykusio tarp Šiaurės Airijos ir Didžiosios Britanijos išdava.

Šios knygos skaitymą prilyginčiau maratono bėgimui – buvo labai sunku ir užtruko ilgai, bet perskaičiusi pajutau pasididžiavimo jausmą, kad susitelkiau ir išgliaudžiau šį kūrinį, t. y. galiausiai įveikiau distanciją. Dievų šokis siužetas yra tiesiog nenupasakojamas. Istorijos pasakojamos istorijų viduje, o jų veikėjai taip pat jas pasakoja (na, beveik filmo Inception scenarijus, jei tokį pamenate). Na, bet svarbiausia, kad visa tai nėra beprasmiškas kratinys – ši knyga puikus pagalbininkas iš tiesų giliai pažinti Indijos kultūrą ir kartu suvokti anglų kolonistų įsiveržimo i šalį pasekmes.

Tokia mažutė knyga, o tiek jausmų paliko po savęs. Ir pralinksmino ir nuliūdino ir ne juokais supykdė. Tai vienas iš tų kūrinių, po kurių tikrai reikėjo laiko atsigauti. Mūsų sielos naktyje tema nepatogi – senatvė ir santykiai. Ar galima kurti naują ryšį kai gyvenimas jau eina į pabaigą? Kaip atrodo santykiai brandžiame amžiuje ir kaip į tai žiūri visuomenė mažame JAV miestelyje?

Geras tas jausmas, kai tinkama knyga pakliūna į rankas tinkamu metu. Galbūt buvau pavargusi nuo modernių formų ir netradicinio turinio literatūroje. Džeinė Eir tapo tikru malonumu, atgarsiu kažko seniai nematyto ir išsiilgto – paprastumo, nuoširdumo, naivumo, klasikinio pasakojimo būdo ir teksto grožio bei gylio.

Ši knyga yra tiesiog pavyzdinis rinkinys viso to kas būdinga tikrai klasikinei literatūrai – aiški struktūra, nuoseklus pasakojimas, nepriekaištingas rašymo stilius, intelektualiai ir vertybiškai stiprus turinys. Nėra ko stebėtis – tai knyga patikrinta laiko ir daugelio kartų skaitytojų. Kiekvienam mylinčiam literatūrą, tiesiog būtina užsidėti varnelę ties šiuo kūriniu (nežinau kur aš buvau anksčiau?).