Trumpai, stipriai ir klasiškai. Apie peles ir žmones yra glausta istorija, fragmentas iš dviejų vyrų gyvenimo. Apysakoje John Steinbeck spėja nupiešti dar vieną amerikietiškąją svajonę ir su ja kontrastuojantį skurdą realybėje. Jei Rūstybės kekės buvo labiau apie šeimą, tvirtą lyg kumštis, tai šį kartą knyga yra apie draugystę ir jos ilgesį, apie tai, kaip mums visiems reikia gražios istorijos apie ateitį, kuri padėtų ištverti kasdienybę.
Apie peles ir žmones nukels į XX a. JAV laikinų ūkių darbuotojų, neturinčių nuosavo turto, realybę. Galima suprasti, kad kalbama apie Didžiosios depresijos metus. Tačiau, kaip ir privalo tikra klasika, apysaka kalba apie pamatines vertybes ir gana skaudų jų susidūrimą su realybe.
Sluoksniai
Tai viena tų knygų, apie kurias norisi daug galvoti ir giliau kapstyti. Skaitant jauti, kad tekste žymiai daugiau sluoksnių ir prasmių, nei dviejų vyrų istorija. Visų pirma justi socialinė – kapitalizmo kritika. Įdomus aspektas, kad per vieno veikėjo meilę gyvūnams, rodos, kalbama apie užslėptus jausmus. Galima įžvelgti žmogiškumo ir gyvuliškumo supriešinimo, krikščionybės temų. Tai tik keletas mano spėlionių, net neabejoju, kad patys skaitydami rasite daugybė paslėptų reikšmių. Apie peles ir žmones būtų puikus pasirinkimas knygų klubui!
Kodėl skaityti? Tai knyga, kuri nenuvils, kai norisi ko nors laiko patikrinto ir prasmingo. Apie žmogiškumą, svajonių galią ir draugystę. O kad autorius rašo puikiai, turbūt, abejojančių nėra.
Kodėl neskaityti? Per daug trumpa, glausta ir mažiau išvystyta, kad būtų galima statyti į vieną gretą su nuostabiomis Rūstybės kekėmis.
