Trumpai, stipriai ir klasiškai. Apie peles ir žmones yra glausta istorija, fragmentas iš dviejų vyrų gyvenimo. Apysakoje John Steinbeck spėja nupiešti dar vieną amerikietiškąją svajonę ir su ja kontrastuojantį skurdą realybėje. Jei Rūstybės kekės buvo labiau apie šeimą, tvirtą lyg kumštis, tai šį kartą knyga yra apie draugystę ir jos ilgesį, apie tai, kaip mums visiems reikia gražios istorijos apie ateitį, kuri padėtų ištverti kasdienybę. 

Apie peles ir žmones nukels į XX a. JAV laikinų ūkių darbuotojų, neturinčių nuosavo turto, realybę. Galima suprasti, kad kalbama apie Didžiosios depresijos metus. Tačiau, kaip ir privalo tikra klasika, apysaka kalba apie pamatines vertybes ir gana skaudų jų susidūrimą su realybe. 

Ši knyga, sakyčiau, turėtų būti tokia pati privaloma literatūra kaip žymioji 1984. Jei pastaroji yra komunizmo kritika, Rūstybės kekės skaudžiai kerta kapitalizmui JAV. Tačiau šis kūrinys yra įdomus ir vertingas ne tik dėl socialinės kritikos, bet ir keliamų klausimų žmogiškumo ir teisingumo temomis. 

Rūstybės kekės buvo labai skaudi, kartais beviltiška, slegianti knyga, tačiau papasakojusi kažką daugiau nei tik siužetas, ar knygoje aprašomas konkretus laikotarpis ir žmonėms nutikę įvykiai. Tai tikrų tikriausia klasika. 

Taip pat knyga man labai gražiai susisiejo su neseniai matytu filmu Nomadland. Šis, nors ir žymiai švelnesne forma, tačiau byloja apie kažką panašaus – žmones, turėjusius palikti namus, klajojančius, dirbančius trumpalaikius darbus, kurie apmokami tik tiek, kad padėtų patenkinti tik pagrindinius poreikius. Turbūt ne veltui filmas susižėrė tiek daug apdovanojimų, galbūt suvirpino žmonių širdis ir palietė kažką labai giliai amerikietiško, tačiau suprantamo visam pasauliui. Kaip ir Rūstybės kekės. 

„Žmonių sielas pripildo rūstybės kekės: jos sunksta, sirpsta ir duos gausų derlių.“

Artėja šaltasis metų sezonas. Galima dėl to liūdėti arba galima pasistengti ir “išspausti” iš jo viską ką galime geriausio. Pavyzdžiui išmokti kurti jaukumą paprastomis priemonėmis ir pasistengti būti laimingais mažų malonumų pagalba. Kaip tai padaryti moko mano šią savaitę perskaityta “Mažoji laimės knyga“, žadanti atskleisti laimingo gyvenimo dėsnius pagal danus.

Danai kaip ir lietuviai negali pasigirti gerais orais, tačiau jie gali pasigirti esant laimingiausia tauta. Tą atskleidė ne vieno tyrimo ir apklausos duomenys – danai labiausiai patenkinti savo gyvenimo kokybe. Taigi, neatsitiktinai Kopenhagoje yra įsikūręs ir laimės tyrimų institutas, kurio darbuotojas Meik Wiking yra šios knygos autorius. Savo patirtį jis sudėjo į mažytę, nerealiai gražiai iliustruotą, šmaikščiai parašytą ir labai jaukią knygą, kurioje aprašytas hygge fenomenas. Man jau vien šios knygos skaitymas savaime buvo hygge, bet kas gi tai?