Ši knyga mane privertė susimąstyti ir galutinai išsigryninti vieną tiesą – literatūroje man visgi svarbiausia ne kas papasakota, bet KAIP. Aušvico tatuiruotojas istorija yra įspūdinga, žiauri, įkvepianti, skaudi ir svarbiausia – tikra! Džiaugiuosi, kad ji buvo išgirsta ir užrašyta. Nepaisant to, man buvo labai sunku skaityti knygos tekstą – jame nepaprastai trūko gyvybės ir kokių nors literatūrinių raiškos priemonių. Turtingas turinys ir skurdus raiškos būdas – toks didelis šios knygos kontrastas.
Holokausto siaubai
Knygos šia tema žiaurios ir sunkios, bet kaskart norisi skaityti vien iš pagarbos, kad kadaise patirti išgyvenimai ir išmoktos pamokos neliktų neišgirstos. Visas knygos veiksmas išskyrus trumputę dalį vyksta Aušvico koncentracijos stovykloje ir istorinės žinios šios knygos dėka įgauna kūną ir kraują. Viena yra skaityti apie skaudžią statistiką ir visai kas kita yra skaitant patirti, kaip atrodė stovyklos kalinių kasdienybė.
Kiekvieną kartą skaitydama ką nors panašaus stebiuosi, kiek daug žmonių išliko, išgyveno, sugrįžo. Sąlygos apie kurias pasakojama atrodo daugiau nei nežmogiškos ir verčia susimąstyti apie regis begalines žmogaus galimybių ribas. Atrodo visi išgyvenę turėjo tiesiog sąmoningai nuspręsti kad jie tą padarys bet kokia kaina ir nepraras vilties. Taip pasielgė Aušvico tatuiruotojas – Leilas, kurio svarbiausiu stimulu tapo stovykloje sutikta meilė. Jis pasirinko išlikti bet kokia kaina.
Meilės istorija
Aš stebiuosi, kaip galima atrasti jėgų tokiems dalykams kaip meilė ir susižavėjimas pačiomis žiauriausiomis įmanomomis sąlygomis? Jei Aušvico tatuiruotojas istorija būtų fikcija, imčiau kritikuoti už netikroviškumą. Visgi šios knygos istorija yra visiškai tikra, patikrinta šaltiniuose, užfiksuota nuotraukose. Pasirodo net ir koncentracijos stovykloje gali atsirasti vietos žmogiškiems jausmams, įmanoma rasti meilę ir ją išlaikyti.
Gyvenimo prakeiksmas ir dovana
Aš labai mėgstu sakyti, kad viskas gyvenime turi dvi puses – juodą ir baltą. Leilui ir jo gyvenimo meilei Gitai teko išgyventi turbūt baisiausius įmanomus dalykus dalykus, bet kartu su tuo jie gavo dovaną ir gyvenimo pamoką – džiaugtis kiekviena gyvenimo minute ir dėkoti už dar vieną gyvenimo dieną kiekvieną kart atsikėlus ryte. Tokia, matyt, ir yra pagrindinė knygos žinutė.
Aušvico tatuiruotojas taip pat labai daug gražių žmogiškumo pavyzdžių: gerumo ir dosnumo momentų. Rodos labai tamsi istorija nušviesta labai šviesiomis žmogiškumo spalvomis.
Kodėl skaityti? Jei mėgstate tikras istorijas – labai norisi, kad ir ši būtų kuo plačiau išgirsta. Patiks su holokausto, ir antrojo pasaulinio karo temomis susijusių pasakojimų mėgėjams. Knyga man labai priminė Tarp pilkų debesų, tad siūlau ir šios gerai žinomos knygos gerbėjams.
Kodėl neskaityti? Jei jums svarbu ne tik graži istorija bet ir literatūrinė knygos vertė. Šiuo atžvilgiu knyga man pasirodė silpna, vietomis priminė tiesiog greitą įvykių konspektą.
