Perskaičiusi Vienintelė istorija supratau vieną dalyką – koks nesvarbus yra siužetas kaip veiksnys, lemsiantis patiks ar ne man knyga. Viską į vieną ar iš kitą svarstyklių pusę iš tiesų nusveria autoriaus talentas ir sugebėjimas atskleisti jausmų, reiškinių ir gyvenimo gelmę. Kalbu taip, nes jei kas manęs būtų paklausęs ar norėčiau skaityti apie 19-mečio ir 50-metės romaną, greičiausiai sakyčiau ne. O dabar staigmena – knyga, kurią beveik įsimylėjau.
Kapstantis atsiminimuose
Tai pirmoji mano skaityta Julian Barnes knyga ir tai, kaip šis žmogus rašo mane labai sužavėjo. Atminties objektyvumo galimybėmis dvejojantis, ne visai nuosekliomis nuotrupomis siužetą išbarstantis pasakojimo stilius man šiek tiek priminė Kazuo Ishiguro Dienos likučius. Kažkuo atsainus, nuo įvykių tarsi atsiribojęs pagrindinio herojaus balsas šiek tiek priminė John Irving romanų veikėjus.
Romaną sudaro trys dalys: pirmojoje sužinome kaip viskas prasidėjo, antrojoje kaip baigėsi, o trečiojoje kaip pagrindinis veikėjas, jau pats būdamas vyresnio amžiaus gyvena dabar. Kas įdomiausia, visos jos parašytos skirtingomis nuosakomis. Taip, įmanoma rašyti ir antrąja. Vienintelė istorija papasakota taip lengvai, regis be didelio dramatizmo, o paliečia giliai, truputį skauda ir liūdna, dar porą dienų pora dienų pabaigus skaityti knygą.
Meilė
Meilė – pagrindinė šios knygos tema. Turbūt reikėtų patikslinti, kad pirmoji. Turbūt svarbiausia Vienintelė istorija mintis ir yra apie šių stiprių jausmų paliekamą žymę žmogaus gyvenime. Ir turbūt svarbiausia nebūtinai pirmoji, o ta pagrindinė meilė.
Knygos kontekstas – XX a. 7 dešimtmetis JAV, geriausiai žinomas kaip maišto, seksualinės ir kultūrinės revoliucijos dešimtmečiu. Ir rodos pagrindinė ašis čia turėtum būti tai, kokia stipri yra draudžiama meilė, bet taip nėra. Beveik ironiška, bet tokie netradiciniai, drastišku poros amžiaus skirtumu pasižymintys santykiai beveik nesulaukia visuomenės pasipriešinimo, regis prasprūsta mažo miestelio bendruomenei pro akis. Knygos varomoji jėga yra ne pasipriešinimas viešam pasmerkimui, o tarsi nusistebėjimas kokia netikėta, dažnai netgi patiems dalyviams, būna dviejų sielų giminystė.
Kaip griūna idealizmas
Ši knyga man pasirodė kaip puiki meilės evoliucijos iliustracija. Apie tai, kad dviejų žmonių jausmai niekada nebūna tolygūs, jie keliauja ratais ir spiralėmis ir kas būna, kai kažkuriame iš jų užstringi.
Dar manau, kad Vienintelė istorija labai gražiai atliepė mano pačios pastarojo mėto mintis, susijusias su jaunatviško idealizmo žlugimu. Kai esam švieži pilnamečiai mums atrodo, kad žinom viską, darysim geriau ir vyresni žmonės klysta, nes kažko neišmano. Ir tada kažkurios metu stukteli suvokimas, kad tai, kas vyksta tavo gyvenime tu jau kažkur girdėjai, kad ne viskas yra taip paprasta, kad kartojasi tiek kiek egzistuoja pasaulis ir visad tos pačios problemos teikdavo peno kūrėjams.
Dar knygoje yra ir keletas kitų, nors ir neplačiai, bet giliai paliestų temų – alkoholizmas, smurtas šeimoje. Ir visa tai sudėta į tą vienintelę, tikrai stiprią ir talentingą Julian Barnes istoriją.
Kodėl skaityti? Nes tai labai graži ir nebanali, literatūriška istorija apie tai kaip atsiranda, keičiasi, plyšta, trūksta ir visaip kitaip transformuojasi meilė. Taip pat apie tai, kas neišvengiamai atsitinka su 18-mečio pasaulėvaizdžiu ir žinojimu geriau.
Kodėl neskaityti? Kad ir kaip talentingai parašyta, tai vis vien istorija apie jauną vaikiną ir jam į mamas teoriškai tinkančią moterį.
Gal nesutiksite su mano nuomone, bet ji tokia (skelbta Facebook mano profilyje):
“Vienintelė istorija” – tai istorija apie vienintelę meilę. Įdomi, daugelio rašytojų kūriniuose gvildenta tema, kurią nekart dar bus bandoma naujai išgvildenti. Autorius pasirinko nestandartinę potemę: moteris daugiau negu dvigubai vyresnė už vaikiną. Ką gi, tuo įdomiau…
Pirmas įspūdis pradėjus skaityti naujausią (2018 m.), šiemet lietuviškai išleistą knygą, “barnesiškas”: esu žinomas, skaitomas, giriamas rašytojas, tad galiu rašyti kaip noriu; žodžiai liejasi laisvai; rašau savo malonumui. Bet prie tokio stiliaus greit priprantama, jis nevargina.
Negaliu nesutikti su knygos credo: “Verčiau mylėti ir prarasti, negu iš viso niekad nemylėti.” Na, o apie kitą sentenciją palieku spręsti jums: “Vaistai nuo sekso – santuoka; nuo meilės – irgi santuoka; vaistai nuo neištikimybės – skyrybos; vaistai nuo liūdesio – darbas; nuo nepakeliamo liūdesio – gėrimas; vaistas nuo mirties – slaptas tikėjimas pomirtiniu gyvenimu.”
Gerų minčių knygoje tikrai netrūksta, galima su jomis sutikti, galima ne, bet su tokia: “Meilė, netgi pati aistringiausia ir nuoširdžiausia, išmaniai prievartaujama, susitraukia į gailesčio ir pykčio kamuolį.” visiškai sutinku ir noriu paklausti tų, kurie skaitys šį mano rašinį: jūs neprievartaujate savo meilę (ne per daug iš jos norite)? Gerai pagalvokite prieš atsakydami sau…
“Mes visi ieškome saugaus užutekio. O jeigu nerandam, turim išmokti prastumti laiką.” Argi ne geras patarimas?
Yra romane ir “poezijos”:
“Ko tik nevyksta pasauly margam!
Trys bobos užsitrenkė tulike tam,
Kad visą savaitę tenai ištupėtų,
Skaitytų “Taims” ir lig soties bezdėtų.”
J. Barnes gali sau tai leisti…
Tiesa, autorius prisiminė ir šiuolaikines aktualijas (knyga išleista Anglijoje 2018 m.): rusų baimė, kuri (kadangi rašoma apie įvykius prieš 40 metų) net tada jau bujojusi anglų pasąmonėse…
Niekad neieškau meilės istorijose logikos, bet kai kurie knygos epizodai mane (švelniai tariant) neįtikino. Bet tuo, kad senyvas vyriškis gyvenimo pabaigoje praregi – patikėjau. Taip būna.
Knyga apie žmogų, kurio vienintelė dorybė ir geras charakterio bruožas buvo vienintelė meilė. Ilga, prieraiši, labai artima priklausomybei. Tad nebuvo ir netapo svarbiais geri, tolerantiški tėvai (net kai ir mirę, nors jis vienturtis), nesuviliojo nė viena profesija, hobiai; buvo bailys; mokytasi daug, bet naudos iš to maža; taip ir nesukurta šeima, nepatirtas vaikų ir anūkų auginimo džiaugsmas, o visai visai arti pabaiga… Ir nieko nebesinori. Todėl, kad ta vienintelė meilė, – per anksti prasidėjusi ir per vėlai pasibaigusi, – nebuvo kurianti, skatinanti ieškojimus, siekius? Atsakysite patys, jei skaitysite šią knygą, kurią vertinu 8 (įspūdį sugadino ir didaktika, kurios pilna trečioje dalyje). Jei dar vertinčiau vertimo, redagavimo ir korektūros netikslumus, pažymiui tektų pridėti riebų minusą.
P.S. Mielos moterys, vyriškis jums tikrai nepatiks (meilė jį neįkvėpė siekiams, kovai už mylimąją); Siuzana? – vargu… (nesugebėjo ji iš mylimo jaunuolio subrandinti vyrą). Gal ši knyga tik vyrams? Bet ir tai ne visiems.