Rašytojos fenomenas
Prieš pereinant prie Puikybės ir prietarų, dar šiek tiek apie pačią rašytoją. Iki meistrystės įvaldžiusi romano žanrą ir subtilią ironiją, Jane Austen dažnai rašė apie meilę ir santuoką, nors pati niekuomet nebuvo ištekėjusi, o šį pasaulį paliko labai anksti – būdama vos 41. Neseniai buvo minimos savotiškos rašytojos metinės – 200 metų po jos mirties. Jane Austen vardas tuomet plačiai nuskambėjo socialiniuose tinkluose ir tapo aišku, kad net ir praėjus šitiek metų po jos romanų išleidimo, jų populiarumas ne tik kad neblėsta, bet ir auga kartu su gerbėjų minia.
Tuomet pasirodė gausybė svarstymų, kas lemia tokį neblėstantį rašytojos ir jos romanų populiarumą. Kaip svarbiausios dažniausiai įvardijamos šios priežastys:
- kritiškas žvilgsnis į XVIII a. Rašytoja ne tik sugebėjo realistiškai perteikti laikmečio dvasią, bet ir pažiūrėti į jį iš šalies, su puikiai apskaičiuota ironijos doze;
- Jane Austen labiau nei į išorės elementus, koncentravosi į vidinius. Dėl šios priežasties jos knygose nerasite arba rasite labai mažai vietovių, namų, drabužių ir šukuosenų aprašymų, tuo tarpu visas dėmesys telkiamas į jausmų pasaulį, veikėjų elgesio ir charakterio savybių analizę;
- jos kūriniams netrūksta subtilaus humoro;
- laikai kiti, o problemos tos pačios. Tai, ką XVIII a. nagrinėjo Jane Austen lygiai taip pat aktualu ir šiandien: žmonės vis dar įsimyli, tuokiasi, kartais nesusikalba, laikosi išankstinio nusistatymo, kartais elgiasi neapgalvotai, nusivilia, liūdi ir džiaugiasi.
Apie ką mes čia
Grįžtant prie Puikybės ir prietarų, šis romanas pasižymi visomis aukščiau išvardintomis savybėmis. Todėl jei reikėtų nupasakoti siužetą tradicine prasme, būtų sudėtinga. Regis nieko čia per daug nevyksta, net dialogai nėra labai gausūs. Visa esmė pagrindinių veikėjų apmąstymuose, jausmų analizėje ir pastangose permatyti kitą asmenį, laikais, kai niekuomet niekas nebuvo pasakoma iki galo atvirai.
Istorijos centre – Benetų šeima ir jų penkios dukterys. Jei konkrečiau – dviejų vyriausiųjų, Džeinės ir Elizabetos jausmų peripetijos. Likusios trys dukterys nei didelių intelektu, nei sąmoju nepasižymi, tad jų gyvenimas lieka kūrinio paraštėse. Šiek tiek neurotiškos mamos svarbiausias gyvenimo tikslas yra užtikrinti, kad visos penkios atžalos sėkmingai ištekėtų. Šis troškimas ypatingą pagreitį įgauna kuomet į kaimynystę įsikelia turtingas, kilmingas, o svarbiausia vienišas kaimynas, lydimas panašaus statuso draugo.
Puikybė ir prietarai visų pirma yra apie meilę, bet ne ką mažiau čia svarbu ir… puikybė ir prietarai. Arba kitaip tariant, išankstinis nusistatymas ir kaip mūsų klaidingi įsitikinimai dažnai neleidžia pamatyti tikrosios esybės. Knyga taip pat apie tai, kad vidaus ir išorės disharmonija, visos tos apsimestinės socialinės kaukės ir šarvai prie nieko gero nepriveda.
Kalbos grožis
Puikybė ir prietarai pirmą kartą per ilgą laiką sukėlė norą paskaityti kūrinį originalo kalba. Šiaip anglų kalba skaityti nemėgstu, kadangi tuomet sulėtėja tempas ir nėra taip paprasta pasinerti į tekstą, o gal tiesiog per daug primena darbą ir studijas. Visgi skaitant šią knygą pagalvojau, kad šmaikštūs dialogai ir žaidimai su kalba ir jos prasmėmis kur kas labiau atsiskleistų originaliame tekste. Nors žinoma ir su lietuvišku vertimu padirbėta tiesiog puikiai.
Kodėl skaityti? Jei kartais pamiršote apie laikus, kuomet žmonių gyvenime dar egzistavo nuobodulys – puiki proga prisiminti. Verta skaityti, nes tai niekuomet nepasensianti klasika, verta dėmesio dėl gražios kalbos ir įdomių personažų.
Kodėl neskaityti? Jei jūsų nedomina knygos, kur visas veiksmas vyksta jausmų plotmėje. Jei nei turtinga kalba, nei įvairiaspalviai personažai jums neatrodo pakankama priežastis skaityti maždaug 300 puslapių myli/nemyli tema.
